JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Pametinukų džiaugsmai ir vargai

Pametinukų džiaugsmai ir vargai

Kadaise buvo tikima, kad pamečiui dažniausiai gimsta „netyčiukai“, o dabar vis dažniau šeimos sąmoningai renkasi auginti pametinukus. Auga lyg dvynukai, panašūs interesai, pramogos, žaislai. Apie pametinukų vargus ir džiaugsmus pasakoja psichologė Evelina Adakauskienė.

Pametinukų privalumai

Jei planuojate pametinukus, pamirškite visas vežimo, lovytės, autokėdutės, žaislų ir kitų daiktų paieškas. Viskas jau supirkta. Kartu augantys pametinukai reikalauja mažiau mamos ir tėčio dėmesio, mat turi nuolatinį žaidimų partnerį. Tokių mažylių tėvai paprastai sako, jog vieną vaiką jiems auginti buvo kur kas sunkiau nei ūgtelėjusius pametinukus.

Su panašaus amžiaus bendraminčiu vaikai randa bendrų interesų, geba ilgai žaisti vaidybinius žaidimus, imituoti suaugusiųjų pasaulį. Jie geriau ir greičiau išmoksta komunikuoti, lanksčiai spręsti problemas, konkuruoti, mat šalia turi bendraamžį. Jiems nereikia „geriausio draugo“, nes jie turi brolį ar sesę, kuriuo gali pasitikėti. Esant tokiam menkam amžiaus skirtumui, ir pavydo problema ištirps lengviau: didesnis vaikas suvoks gimusį mažylį kaip gyvą lėlę. Įprastai paaugę pametinukai geriau adaptuojasi naujoje aplinkoje, puikiai sutaria su bendraamžiais. 

Pametinukų iššūkiai

Į šeimą atėjus naujagimiui, pakinta jau nusistovėjęs ritmas. Abiem vaikams reikia daug dėmesio, tad produktyvus poilsis, linksmybės, kelionės ir net miegas nukeliauja į antrą planą. Pirmais metais itin skirsis atžalų poreikiai ir režimas, bendraamžiais su sutampančiais interesais jie taps gerokai vėliau. Visgi vaikams augant, padėti sau galima įvedant panašų, abiejų poreikius atitinkantį režimą – miegą, valgymą, būdravimą, maudynes vienodu ar bent panašiu laiku. Derėtų turėti omenyje, kad iš pradžių tai gali pareikalauti papildomų pastangų.

Nors antras vaikas niekada negaus tiek dėmesio, kiek iki tol gavo pirmagimis, vyresnėlis gali jaustis pamirštas, mažiau mylimas ir reikšmingas, matydamas, kiek dėmesio gauna naujagimis. Tad svarbu, kad, nepaisant pokyčių, mama ir tėtis leistų tam tikrą laiką tik su juo. Suprantama, tai padaryti išties nelengva, tačiau vertėtų mąstyti kūrybiškai.

Galima tokį laiką skirti kasdien (pvz., tėtis po vakarienės skaito su vyresnėliu pasakėles) ar rečiau, bet reguliariai (kiekvieną sekmadienį iš ryto mama su vyresniuoju keliauja į parką). Šį laiką galima derinti ir su pačių tėvų poreikiais – galbūt mamai labai svarbu prasiblaškyti išėjus iš namų, o gal kaip tik norėtųsi nusnausti su naujagimiu, kol tėtis lauke dūks su vyresne atžala. Namai neišvengiamai prisipildys šurmulio ir ramesniems tėvams tai gali tapti iššūkiu, tačiau palaipsniui nuolatinis klegesys tampa tiesiog gyvų namų požymiu. 

Užaugę pametinukai kartais lieja nuoskaudas, jog teko nešioti vyresniukų išaugtus rūbus, žaisti su jų žaislais, tad protarpiais padovanokite mažyliui ką nors, kas būtų tik jo. Vyresnėliai taip pat būna prikaupę nuoskaudų – neretai tėvai paskiria jiems „prižiūrėti“ mažesnįjį ar liepia jam nusileisti. Patartina neįsijausti ir matyti, kad ir vyresnė atžalėlė vis dar labai maža ir, galimas daiktas, nesubrendusi prisiimti tokią atsakomybę – ši gali juos slėgti, pykdyti.

Kaip reaguos pirmagimis?

Tiksliai atspėti, kaip antrojo vaiko gimimas paveiks pirmąjį, negalime. Vis dėlto dažniausiai jausmai būna dvilypiai. Lengviausia pastebėti džiaugsmą, norą žaisti, padėti tėvams rūpintis šiuo įdomiu nauju žaislu. Tačiau kiekvienas pirmagimis būna nukarūnuotas, ir tai nėra malonus patyrimas. Neretai galima matyti, kaip vyresnieji kiek per stipriai apkabina, netyčia pastumia ar užlipa ant mažųjų. Taip subtiliai, paprastai nesąmoningai, gali pasireikšti pyktis mažajam broliui ar sesei. 

Staigus dėmesio pirmagimiui sumažėjimas kartais labai išgąsdina: vaikas gali ieškoti meilės ir dėmesio „sumažėdamas“, pavyzdžiui, grįžti prie čiulptuko ar nykščio čiulpimo, dažniau prašytis ant rankų. Svarbu į tai žiūrėti ne kaip į manipuliaciją, tikslingus bandymus atsikratyti brolio ar sesės, o kaip į vaikelio bandymą susidoroti su iš tiesų gąsdinančiais pokyčiais ir padėti jam susitaikyti su pasikeitusiu vaidmeniu.

Pyktis, pavydas, nerimas yra labai suprantamos ir natūralios reakcijos, kurių vargu ar galima išvengti. Tačiau kalbantis su vyresnėliu, leidžiant jam padėti (pvz., atnešti sauskelnes ir padėkoti), aiškinant apie naująjį šeimos narį ir nepamirštant skirti nuoširdaus dėmesio, galima šį etapą įveikti kur kas paprasčiau.

Jurga Šerepkienė, Kornelijos (1 m.) mama, netrukus sulauks sūnaus Leono

Kad auginsime du vaikus, su vyru buvome sutarę dar draugystės pradžioje. Kai laukiausi Kornelijos, aptarėme, kad antrąjį mažylį pradėsim planuoti netrukus po pirmojo gimimo. Jei broliukas neiškrės pokšto ir nepaskubės, skirtumas tarp vaikų bus vieneri metai ir pora mėnesių.

Manęs visiškai nežavėjo mintis grįžti į darbus, o tuomet vėl po metų, kitų eiti motinystės atostogų. Atrodo visiškai nelogiška ir neišmintinga. Taigi suplanavome pametinukus. Kornelijai buvo pusmetis, kai sužinojome, kad mūsų šeimą ir vėl aplankys gandrai. Manau, kad pametinukams augti kur kas lengviau ir paprasčiau. Panašūs interesai, aktualijos, rūpesčiai, brandos etapai. Nuoširdžiai tikime, kad jie bus labai artimi ir taps geriausiais draugais.

Pati augau su penkeriais metais vyresne seserimi ir artimo ryšio tikrai trūko. Kartais jaučiausi esanti rakštis, mat jai jau rūpėjo paauglystės reikalai, norėdavo su draugėms išeiti, o tėvai prašydavo mane prižiūrėti arba vestis kartu. Tikiu, kad su pametinukais to įmanoma išvengti. 

Šiaip labai optimistiškai įsivaizduoju pirminę adaptaciją, gal šiek tiek baugina, kaip su dviem mažyliais susitvarkysiu buityje, kartais ir aplinkiniai nuogąstauja, kad pirmos dienos lengvos nebus, bet turime milžinišką palaikymą, daug laukimu gyvenančių artimųjų, tad bet kada, jei prireiks pagalbos, jos sulauksime. Daug pozityvo man teikia mintis, kad kūdikystė trunka labai trumpai, vos kelis mėnesius, o vėliau vis lengvyn, rankos atlaisvina, laiko ir ramiam kavos puodeliui atsiranda.

Pasižiūriu į Kornelija, ji jau nebereikalauja tiek dėmesio, jėgų ir laiko kaip pirmaisiais mėnesiais, tad atsirado vietos kitam mažutėliui. Leonas į mūsų šeimą atkeliaus sausį, tuomet visos dienos priklausys tik sūnui, nes nuo rugsėjo Korneliją eina į lopšelį-darželį.“

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI