„Klientų dažnai prašau suskiemenuoti žodį „liga“ ir sukeisti skiemenis vietomis. Ką gauname? „Gali“, – sako dailės terapeutų draugijos „TerapiArta“ tikroji narė, dailės terapeutė Irena Baltiejienė. Ji pasakojo, kad dailės terapija tinka visiems, nes kūrybos proceso metu žmogus galima išreikšti tai, ko negali pasakyti ar parodyti.
Nauja praktika
I.Baltiejienė pasakojo, kad dailės terapija padeda susigrąžinti vaikišką kūrybiškumą, duoda impulsą veikti, stiprina saviraišką, emocinę reguliaciją, padeda integruoti patirtą trauminę patirtį.
„Dailės terapija yra viena meno terapijos sričių, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Ji gali būti taikoma socialinėje, pedagoginėje, medicinos srityje, privačioje praktikoje. Kaip žinia, dailės terapija yra skirta žmogaus psichologinei būklei pagerinti – mažinti nerimą, baimes, kad žmogus išreikštų užgniaužtas emocijas. Dailės terapijoje akcentuojamas trinaris santykis, nes čia visada yra terapeutas, klientas ir kūrybos produktas“, – sako dailės terapeutų draugijos „TerapiArta“ tikroji narė, dailės terapeutė Irena Baltiejienė.
Dailės terapeutų profesija teisės norminiu aktu yra įteisinta Lietuvoje tik prieš dešimt metų, todėl ši veikla dar skinasi kelią.
„Vis dar yra gaji nuomonė, jei žmogus ką nors papaišė knygelėje, paspalvino, tai jau yra dailės terapija. Nieko panašaus. Ši terapija ypač tinka nedrąsiems žmonėms arba tiems, kuriems sunku verbaline kalba išsakyti tai, kas yra jų viduje ir ką skauda“, – sako pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad terapijos tikslas – užvesti žmogų ant kelio, o suvokti problemą ir rasti jos sprendimo būdą turi jis pats.
„Dailės terapija turi struktūrą, pirmiausia susitikę pasisveikiname ir terapiniame rate aptariame taisykles, ypač akcentuojamas konfidencialumas ir nevertinantis požiūris. Tada aptariame emocinę būklę – su kokiu bagažu klientas atėjo, kaip jaučiasi. Tuomet gali būti atliekama trumputė kūrybinė užduotis, kad žmogus ,,apšiltų“, apsipalaiduotų. Tai gali būti piešimas užsimerkus, nedominuojančia ranka, dažų taškymas, liejimas, popieriaus plėšymas. Po seka kita kūrybinė užduotis, kuri turi temą, tikslą, naudojant įvairias meninės raiškos priemones. Aptardami kūrinį visada kliento klausiame „ką TAU tai reiškia?“
Mūsų tikslas yra ne pasakyti žmogui atsakymą, o užduoti tinkamus klausimus, kad jis pats įsisąmonintų tai, ką nupiešė ir suvoktų, susietų su savo patirtimi. Grupės nariai taip pat gali išsakyti, kokį jausmą sukelia kito grupės nario piešinys, bet atsimename, kad darbo autorius visada yra teisus“, – pasakojo I.Baltiejienė.
Įtraukiami neįgalieji
Dailės terapeutė nedirba vien su negalią turinčiais žmonėmis, tačiau dailės terapijos grupėse jie nėra retas reiškinys, skaičius priklauso individualiai nuo kiekvienos grupės.
„Šv. Antano dienos centre dirbu projekte KOPA (kompleksinės paslaugos šeimai) su moterų grupėmis. Tikrai įsitraukia nemažai žmonių su vienokia ar kitokia negalia. Į grupę ateina onkologine liga, depresija sergančių, nerimo, autizmo spektro, adaptacijos sutrikimą turinčių asmenų, būna ir fizinę negalią turinčių žmonių – susidaro spalvinga grupė,“ – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, sesijų forma priklauso ir nuo įstaigos finansinių galimybių, ir nuo kliento gebėjimo ar negebėjimo dirbti grupėje.
„Dailės terapijos sesijos vyksta individualiai arba grupėmis. Jeigu dirbi individualiai, daugiau dėmesio yra skiriama vienam žmogui. Dviese būna ramiau, drąsiau, žmogus gali aiškiau išreikšti mintis, o grupėje jis gali gauti daugiau palaikymo iš kitų dalyvių, patyrinėti savo kūrinį per kitų žvilgsnius, įžvalgas. Abu būdai yra puikūs ir tik nuo žmogaus priklauso, kuris jam bus tinkamesnis“, – kalbėjo dailės terapeutė.
I.Baltiejienė atkreipė dėmesį, kokios svarbos turi sudaromos mišrios grupės – kiekvienas jos dalyvis yra unikalus ir taip yra mokoma priimti vienas kito skirtumus.
„Kadangi nerenkame tikslinių grupių neįgaliesiems, jie gali bendrauti tarpusavyje ir taip paprasčiau įsitraukti į visuomenę. Klientų dažnai prašau suskiemenuoti žodį „liga“ ir sukeisti skiemenis vietomis. Ką gauname? „Gali“. Net jeigu žmogus negali valdyti rankos ar kojos, negali greitai bėgti ir šokinėti, jis vis tiek gali kalbėti, nusišypsoti, kitam gerą žodį pasakyti. Esant fizinei negaliai dailės terapeutas gali padėti sprendžiant psichologines problemas ir lavinant motorines ar pažintines funkcijas. Visada žiūriu, ko žmogui reikia, ką jis yra pajėgus atlikti ir galimybių lauką plečiame. Jeigu ateis žmogus, turintis rankos valdymo sunkumų, galbūt jis negalės padaryti didelio mosto. Tuomet judesių amplitudę pradėsime po truputį plėsti, kad ta ranka galėtų daugiau judėti. Jeigu žmogus turi proto negalią, galbūt jis galės mažiau reflektuoti, papasakoti apie sukurtą produktą, su džiaugsmu kurs“, – džiaugėsi dailės terapeutė.
Rezultatai akivaizdūs
I.Baltiejienės teigimu, rezultatas ne visada reikalauja ilgo ir intensyvaus darbo kartu – kartais padeda net ir viena sesija.
„Buvo atliktas mokslinis tyrimas apie onkologinėmis ligomis sergančių žmonių patirtis dailės terapijos metu. Aktyvaus gydymo metu, po chemoterapijos, susirinko žmonės, kai kurie jų prieš dailės terapijos sesiją jautėsi pavargę, o išėjo pailsėję. Tai rodo, kad net ir vienintelė sesija gali pagelbėti žmogui, bet jeigu užsibrėšime per didelius tikslus, galime labai nusivilti. Jeigu žmogus nori pagyti nuo gilesnės traumos, pavyzdžiui, patirtos prievartos ar kitų skaudžių sužalojimų, su juo teks kantriai dirbti gerokai ilgiau, mažais žingsneliais keliauti sveikimo link“, – sakė dailės terapeutė.
Nors žmonės renkasi terapiją norėdami paleisti praeities išgyvenimus, dažniausiai kelionė būna skaudi, tad tam reikia pasiruošti emociškai. „Visą laiką sakau, kad tai, ką klientas aptiks, nebūtinai turi patikti. Kai žmogui skauda, dažniausiai jie emocijas užrakina ir raktą išmeta, o jos niekur nedingsta ir kartas nuo karto vis išlenda į paviršių. Būna ir ašarų, tiesa, žmonės nenori būti silpni, o ašaros jų supratimu yra apie tai.“
Tačiau I.Baltiejienė džiaugėsi, kad po kelių dailės terapijos sesijų būna pastebimas teigiamas pokytis: „Neseniai mama atsivedė sūnų į dailės terapiją dėl jo emocijų proveržių, ypač viešose vietose, o tai ją pačią išvesdavo iš kantrybės ir sukeldavo pyktį. Pirmose sesijose berniukas buvo baikštus, nenorėdavo atlikti užduočių, susitvarkyti darbo vietos, verkšlendavo, kai, pasibaigus sesijai, reikėdavo eiti namo. Taikant įvairias meninės raiškos priemones per žaidimus dirbome su pykčio raiška, dėmesio koncentravimu, poreikių išsakymu, kūno pajautimu. Po šešių sesijų mama reflektavo, kad jai tapo lengviau su berniuku bendrauti, sustiprėjo judviejų tarpusavio ryšys, jis tapo ramesnis, emocijos nebebuvo tokios audringos, viešose vietose nebekildavo tiek daug problemų.“
