Draugystės vaikystėje – tai pirmosios svarbios socialinės patirtys, kurios moko dalintis, tartis, spręsti konfliktus ir kurti pasitikėjimu grįstus santykius. Tačiau tėvams dažnai kyla klausimas: kiek jie turėtų dalyvauti vaiko draugystėse? Kada pravartu įsikišti, o kada geriau leisti vaikui pačiam mokytis iš patirties?
Kodėl draugystės tokios svarbios?
Vaikų santykiai su bendraamžiais padeda lavinti empatiją, bendravimo įgūdžius, moko priimti skirtingus charakterius. Per draugus vaikai atranda savo vietą bendruomenėje, o patirtos emocijos daro įtaką jų pasitikėjimui savimi.
Kada tėvų įsikišimas reikalingas?
Nors vaikai turi mokytis savarankiškai spręsti konfliktus, yra situacijų, kai tėvų pagalba būtina:
- Patyčios ar agresija – jei vaikas nuolat patiria žeminimą ar fizinę prievartą.
- Nelygi draugystė – kai viena pusė visada dominuoja, manipuliuoja ar verčia vaiką daryti tai, ko jis nenori.
- Pavojingi įpročiai – jei draugas skatina rizikingą elgesį: meluoti, vogti, vartoti žalingas medžiagas.
Tokiais atvejais tėvai turėtų kalbėtis su vaiku, parodyti alternatyvas ir padėti suprasti, kodėl tokia draugystė nėra sveika.
Kada geriau nesikišti?
Tėvams gali būti sunku stebėti smulkius nesutarimus, bet jie yra svarbi mokymosi dalis. Geriau leisti vaikui spręsti pačiam, jei:
- tai nedidelis ginčas dėl žaislo ar žaidimo taisyklių;
- draugystė svyruoja tarp „susipykom–susitaikėm“, bet nėra žalinga;
- vaikas mokosi derėtis, tartis, nusileisti arba apginti savo nuomonę.
Tokie išbandymai padeda formuotis socialiniams įgūdžiams, kurie bus reikalingi visą gyvenimą.
Kaip palaikyti vaiką?
- Būkite atviri pokalbiui. Išklausykite vaiką be kritikos.
- Padėkite suprasti emocijas. Paklauskite, kaip jis jaučiasi, ką galėtų pasakyti draugui.
- Mokykite sprendimo būdų. Pasiūlykite keletą variantų, bet neleiskite, kad visada sprendimą priimtumėte jūs.
- Rodykite pavyzdį. Vaikai dažnai mokosi iš tėvų tarpusavio bendravimo.
