Šitame pokyčių pasaulyje viena nuostata jau seniai nesikeičia: vaikas lauke turi praleisti mažiausiai vieną ar dvi valandas kasdien. Todėl žiema ar vasara – mamos į lauką eina pavyzdingai, kaip į darbą. Ar turi mėgstamą maršrutą?
Vilnietė Adelės (3 m.) mama modelis Eva Saikovska Rumšienė (34 m.): „Kasdien – į pievas”
„Gyvename ne Vilniaus centre ir tuo labai džiaugiamės. Šalia namų turime pievą, mišką, kasdien išeiname pasivaikščioti.
Mūsų ritualinių pasivaikščiojimų iniciatorė – kalytė Uoga, ją į lauką vedame dukart per dieną – ryte ir vakare. Jau tapo tradicija, kad antrąkart išeiname jau sutemus, prieš pat miegą, įkvepiame gaivaus oro, žvilgtelime į žvaigždes – ir namo.
Adelė yra smalsi, jai patinka, kai pasivaikščiojimams sugalvoju kokią nors užduotėlę, pavyzdžiui, vieną dieną renkame kankorėžius, kitą – lapus, žaidžiame su pagaliukais, klausomės paukščių, vasarą glostome uogas, žiemą mėtomės gniūžtėmis – pasivaikščiojimo programa būna susijusi su metų laiku. Man svarbu, kad turime galimybę jausti gamtą, stebėti pokyčius – juk vaikai ateina iš gamtos ir būtų nesąžininga ją iš jų atimti. Taip jie mokosi ir atjautos kitam, net ir labai mažam, nekalbančiam: neužminti vabaliuko, perkelti jį į saugią vietą, gerbti jo teritoriją ir pan.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Mama iš didžiosios raidės: Sigita augina 9 vaikus, iš jų pagimdė 2
Mama su kūdikiu išmesta iš autobuso dėl netikėtos priežasties
Esu mėgėja kai kuriuos gyvenimo dalykus patikėti aplinkybėms, pasiduoti jų tėkmei, todėl kur eisime pasivaikščioti ir kaip ilgai užtruksime, priklauso nuo nuotaikos, taip pat oro sąlygų.
Blogas oras – ne priežastis sėdėti namie. Priešingai: kuo oras blogesnis, tuo didesnis iššūkis, nuotykis! Juk kaip smagu bėgti per balas, kaip įdomu, kai lauke šlapdriba! Adelė įpratusi būti lauke, iki pusantrų metų migdydavau ją lauke, vežimėlyje, dabar laukas jai turbūt asocijuojasi su žaidimais, užduotėlėmis, galbūt todėl išeiti pasivaikščioti jau ir jai tapo maloniu įpročiu.”
Panevėžietė Adomo (1 mėn.) mama Aktorė Toma Razmislavičiūtė– Juodė (30 m.): „Panevėžys – nepatogus miestas”
„Adomas gimęs žiemos pabaigoje, vasario keturioliktąją. Orai nelepino, todėl net tris savaitės sėdėjome namuose, bijojau nosį į lauką iškišti. Jei būčiau buvusi drąsesnė, jei Adomas nebūtų pirmagimis, galbūt būtume anksčiau išsikrapštę. Bet po tų trijų savaičių supratau, kad pati išprotėsiu, jei neįkvėpsiu gryno oro. Surizikavome ir išėjome. Pirmą kartą išėjome labai vėlai vakare, jau buvo tamsu, prirengėme Adomą, apkamšėme vežimėlyje ir išėjome kokioms 25 min. Dabar jau išeiname valandai kitai. Mes su vyru dalijamės pasivaikščiojimus – kartą jis veža sūnų į lauką, kitą kartą – aš, o kartais einame visi kartu. Kiekvienas turime savo mėgstamą maršrutą. Mano vyras Laurynas nemėgsta šurmulio, todėl visada suka į nuosavų namų kvartalą, kuriame mažiau žmonių ir neva švaresnis oras. Kai būna mano diena, einame į Panevėžio centrą, kuriame daugiau šurmulio, šaligatviai ne tokie duobėti ir… mažiau šunų.
Mėgstu suplanuoti pasivaikščiojimus taip, kad ne tuščiai apsuktume ratą, bet ir turėtume kokią pramogą akims, ausims. Pavyzdžiui, lyg netyčia „užtiktume” kokį koncertą lauke ar kitą pramogą arba susigalvojame kitokių reikalų. Kavinukėse pasėdėti ir pasimėgauti nestabtelime, nes esame linkę visą tą laiką būti lauke. Kartais nusiperkame kavos išsinešti.
Aš visada buvau mėgėja pasivaikščioti, bet tik dabar pastebiu, kad mano miestas nėra labai patogus mamoms su kūdikiais.
Mes visada stengiamės iš namų išeiti vos tik pamaitinę Adomą, nes mieste nėra tvarkingos, jaukios, patogios vietos, kurioje mama galėtų drąsiai užsukti ir ramiai pažindyti išalkusį kūdikį. Ką jau kalbėti apie sauskelnių keitimą – turbūt reikėtų iki kokios degalinės bėgti.
Kol kas į lauką išsiruošiame tik kartą per dieną, bet jau labai laukiame gražių šiltų dienų, kai galėsime iš namų išeiti visai dienai. Juk kol pati žindau ir dėl maistelio nereikia sukti galvos, tai taip patogu.”
