Būdami vaikais mes jų nekentėme, būdami tėvais pagauname save kartais patys juos sakantys savo tėvams. Portalas „Stern“ pateikia frazes, kurios išsprūsta mums iš lūpų ir vaikams ne padeda, o tik kenkia.
Išsiblaškę, įsitempę ar labai stokodami laiko kartais ištariame sakinius, kuriems nuskambėjus po kelių sekundžių smegenys šaukia: juk tu to iš tikrųjų nepasakei! Mes kalbame taip, kaip kalbėdavo mūsų tėvai – norime to ar nenorime.
Žurnalistas ir knygos „Solange du dein Füße … Was Erziehungsfloskeln über uns verraten” autorius Walteris Schmidtas, pats auginantis paauglę dukrą, surinko šias tėvams būdingas frazes į vieną vietą ir pabandė išsiaiškinti, kodėl jos nuskamba iš mūsų lūpų. Taip pat pamėgino sugalvoti, ką vietoj to derėjo pasakyti. Savo knygoje W. Schmidtas aptaria daugiau nei pusšimtį tokių frazių ir atskleidžia, ką jos apie mus pasako.
Mes norime tau tik geriausio!
Kai tėvai mano žinantys, kas jų vaikui yra geriausia, paprastai jie vaiko to net neklausia. Šis sakinys sakomas tada, kai norima sulaikyti nuo to, ką atžala tuo metu daro ir paskatinti elgtis pagal jų norus. Šeimos terapeutas Jesperas Juulas iš Danijos teigia: „Suprantama, kad tėvai savo vaikams nori tik geriausio, tačiau tai juk jaunų žmonių darbas išbandyti viską, kas įmanoma, kad susikurtų tai, kas vadinama savu gyvenimu”.
Tam tu dar per mažas!
Tai, kad vaikais galima labiau pasitikėti ir jais pasikliauti, nei suaugusieji dažniausiai galvoja, knygos autorius W. Schmidtas žino iš tų laikų, kai jis dirbo nuotykių žaidimų aikštelėje. Kai vieną kartą atėjo pažaisti į vyresnio brolio ranką įsikibęs trimetis, W. Schmidtas jo neišvarė, nors toje aikštelėje buvo leidžiama pramogauti vaikams tik nuo šešerių metų. Jis jam leido tikru plaktuku į tikrą lentą kalti tikrus vinis. Net kai mažylis keletą kartų plaktuku kaukštelėjo sau per pirštus, nesiliovė dirbęs ir galiausiai buvo labai patenkintas, kad vinys tvirtai laikėsi medyje. Todėl knygos autorius klausia, ar kartojant sakinį „Tu tam esi dar per mažas” tikrai kalba eina apie norą išvengti pavojų? O gal suaugusieji tiesiog siekia išvengti pastangų, kurių reikia, norint mažam vaikui kažką paaiškinti? Atsakymą greičiausiai nuspėjate…
Pagaliau susiimk!
Paaugliai dažnai girdi šį skambų sakinį. W. Shmidtas mano, kad dažniausiai jis nuskamba tuomet, kai tėvai jaučiasi pasimetę ir bejėgiai. Gimdytojai taip sakyti gali įvairiomis progomis: pirmieji blogi pažymiai, bėgimas iš pamokų, cigaretės. Trumpiau tariant, visa tai, kas rodo, kad vaikas slysta iš jūsų kontrolės. Deja, taip jau yra, kad paauglystę turi įveikti ne tik vaikas, bet ir jo tėvai. Tačiau būtina nepamiršti, kas su bręstančiomis atžalomis rasti bendrą kalbą padės ne šis sakinys, o kalbėjimasis.
Ką gali pagalvoti kaimynai!
Dėl savo pačių vaikų elgesio, kurie „viešumoje” parodo ne pačią gražiausia savo pusę, kartais tėvai norėtų prasmegti skradžiai žemę. Jie neretai jaučiasi taip, lyg patys būtų padarę kažką labai baisaus. Kai keturiolikmetė dukra susiruošia į mokyklą su pernelyg gilia dekoltė, tėvai ima nerimauti, kad jeigu jie tam nesutrukdys, ką gali pagalvoti aplinkiniai apie jų auklėjimo stilių? Vis dėlto, vietoj moralizavimo apie tai, ką gali pagalvoti jūsų kaimynai, atžaloms būtų kur kas naudingiau paaiškinti, kodėl jums nepatinka jų elgesys.
Tu nemoki/tau niekada nepvyksta!
Meistru tampama tik ilgai praktikuojantis, kadangi rutininės užduotys pagrįstos neuronų tinklais. Kuo dažniau dvi gretimos ląstelės susijungia viena su kita, tuo geriau jos bendradarbiauja. Šį principą neurologai apibūdina angliška fraze: „Use it or lose it”, ką išvertus reiškia „naudok arba prarasi”. Kitaip tariant, reguliarus kartojimas užtikrina stabilumą. Tik problema slypi tame, kad šis posakis vaikams nepadeda. Jeigu jūsų atžalai kažkas nepavyko ar jis padarė daugeliui naujokų pasitaikančių klaidų, kur kas veiksmingiau būtų papasakoti apie sunkumus, su kuriais kokiose nors gyvenimo sferose teko susidurti jums patiems.
Vieną kartą tu dar būsi mums dėkingas!
Pavyzdžiui, jeigu kalba eina apie mokymąsi groti muzikiniu instrumentu, šį sakinį vaikas girdi kone dažniausiai. Jeigu atžala neturi noro groti, jam nepatinka dalykas ar mokytojas, yra daugybė būdų kaip jį motyvuoti. Jeigu šis sakinys kartojamas metų metus, kažkas yra negerai. Tokiu atveju tėvai sulauks tikrai ne dėkingumo…
Ar tu su savo draugais toks pat grubus?
W. Schmidtas šią frazę įvardija kaip klastingiausią: sakydami ją tėvai leidžia suprasti, kad jie norėtų to paties statuso kaip ir vaiko draugai. Šia proga knygos autorius cituoja pustrečio tūkstančio metų senumo frazę, kurią pasakė Konfucijus: „Nedraugauk su tais, kurie tau nėra lygūs”. Kaip tik brendimo laikotarpiu, kai vaikai atsisako tėvams įprasto elgesio modelio, tėvui ir mamai darosi labai sunku. Į agresyvų ir nedraugišką savo paauglio vaiko elgesį jie reaguoja patirdami išsiskyrimo ir praradimo baimę. Tokiu atveju padeda tik konstruktyvus ginčas ir tikėjimas, kad tavo paties vaikas staiga nevirs monstru.
Kažkur vaikai badauja, o tu mėtai maistą!
Mokyti vaikus pagarbos maistui tikrai yra būtina, juolab turint omenyje, kad, kaip teigia W. Schmidtas, per metus vienas Vokietijos gyventojas į šiukšlių dėžę išmeta 82 kilogramus maisto, iš kurio 53 kilogramai dar buvo tinkami vartoti produktai. Vis dėlto, knygos autorius mano, kad pagarbą maistui susieti su pasauline bado problema yra nesąmonė. Tokiu atveju jūsų atžala, matydamas badaujantį vaiką, gali pasijusti atsakingu už tai vien todėl, kad jūs jam į mokyklą įdėjote sumuštinį su kumpiu. W. Schmidtas pataria verčiau tokiu atveju nepamokslauti ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, jam suprantamai paaiškinti, kiek daug darbo įdėta į maisto produktus. Be to, būtina pagarbiai elgtis su maistu jūsų pačių namuose.
Dėl tokių dalykų verkti nereikia!
„Suaugusieji nori sustabdyti ašaras iškart, lyg jos keltų grėsmę, nors už jų dažniausiai slypi pagalbos prašymas”, – įsitikinęs W. Schmidtas. Ir vietoj vaiko verkimo priežasties sumenkinimo, tėvai verčiau turėtų į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Taip užgimsta bendrumo jausmas ir viskas vėl stoja į savo vėžes.
Iš tavęs nieko neišeis!
Tokios frazės jūsų atžalai gali pakenkti labiau nei galite įsivaizduoti. Ir kuo dažniau tai kartosite, tuo bus didesnė tikimybė, kad jūsų vaikas prisimins šiuos žodžius visą gyvenimą. O blogiausiu atveju netgi pateisins jūsų žodžius – tai taps savaime išsipildančia pranašyste. W. Schmidtas cituoja pedagogą Wolfgangą Bergmanną, kurio žodžiai tiesiogiai pasiekia širdį: „Mes esame savo vaikų šviesa. Arba jų tamsa. Mes turime atsakomybę, mes turime pasirinkimą”. Tad sudarykime sąlygas savo vaikams spinduliuoti.
