Abortas – tai nepageidaujamo nėštumo nutraukimas. Sužinojusios, kad pastojo, nors nenorėjo ir nesitikėjo, moterys sutrinka, todėl kartais nusprendžia negimdyti ir pasidaryti abortą. Šis žingsnis gyvenime yra rizikingas tiek mediciniškai, tiek psichologiškai, nes turi gana rimtų ir sunkių pasekmių.
Abortą patyrusių moterų jausmai sudėtingi tuo, kad jie labai prieštaringi – tai ir palengvėjimo jausmas dėl vaisiaus atsikratymo, ir tuo pačiu kaltės jausmas, persipynęs su visa puokšte galimų kitų negatyvių jausmų. Emocijos pakankamai sunkios, o jų kaita gana greita, todėl tai gali turėti įtakos depresijai.
Labai dažnai ir ilgam sutrinka ir miegas, nes jis būna apsunkinamas košmarais ir nemiga. Gali sutrikti mityba, dingti noras bendrauti su aplinkiniais ir palaikyti intymius santykius. Moterys, pasidariusios abortą, jaučia stiprų pykčio jausmą – arba partneriui, nuo kurio pastojo, arba sau, kad nesugebėjo situacijos sukontroliuoti, o kartais net abortą atlikusiam gydytojui ar kitiems aplinkiniams.
Moteris jaučiasi vieniša, kaltina kitus, kad neatkalbėjo, kad nesuteikė pakankamai pagalbos ar informacijos apie kitokio sprendimo privalumus. Pats kaltės jausmas dėl atlikto aborto moteriai tampa suprantamas kaip atpildas. Labai dažnai visus negatyvius gyvenimo nutikimus ji ima traktuoti kaip pelnytą bausmę už aborto pasidarymą, taip save grauždama vis labiau ir giliau.
Paradoksalu, tačiau turėjęs išgelbėti nuo nenorimo gyvenimo, abortas dažnai sujaukia visą likusį gyvenimą. Santykiai su vyru gali tapti labiau komplikuoti dėl baimės ir vėl pastoti, o dėl žinojimo, kas vyko organizme aborto metu, gali sutrikti noras lytiškai suartėti ir požiūris į jau esamus ar būsimus vaikus. Moteris gali jaustis netinkama partnere, nes kaltina save dėl nesugebėjimo apsisaugoti nuo nepageidaujamos situacijos.
Moterys, pasidariusios abortą, labai ilgą laiką dėl to išgyvena. Jos pasiskaičiuoja datą, kada maždaug būtų gimęs mažylis, todėl kiekvienais metais prisimena tą dieną, skaičiuoja galėjusius būti metus, bando įsivaizduoti, kaip jis atrodytų ir lygina su kitais vaikais. Jos tam tikra prasme jo gedi ir ilgisi. Tai netektis, kurią slegia stiprus kaltės jausmas. Moteris jaučiasi kalta ir kiekvieną kartą pagalvojusi apie tai, sudvejoja, ar tai buvo tinkamas sprendimas. Atsisakytas vaikelis tą dieną dingsta iš gyvenimo mediciniškai, tačiau jis lieka visam gyvenimui mintyse. Mintys apie galėjusį būti gyvenimą kartu su būtent tuo vaikeliu neapleidžia, nes tai tos moters gyvenimo dalis, jos istorija.
Paradoksalu, tačiau nepageidaujamo nėštumo nutraukimas priverčia moterį visą gyvenimą jaustis nepatogiai, lyg pasielgus netinkamai. Nors sprendimas tuo metu atrodė tinkamiausias ir jis pareikalavo nemažai drąsos, mintys apie galėjusį būti kitokį sprendimą niekur nedingsta ir tam tikrais gyvenimo etapais vis aplanko.
Nors gyvenime pasitaiko visko, ir gimdyti nelaukiamą vaiką, o po to jį pasmerkti kančioms yra siaubingai blogas sprendimas, viso to galima išvengti atsakomybę prisiimant sau ir pačiai kruopščiai saugantis nuo nenorimo pastojimo. Ir vyrai privalo galvoti, be jokios abejonės, bet pasitikėti tik kitu visada yra rizikinga. Ir čia rizikos kaina yra be galo didelė.
Psichologė Karolina Gurskienė