“Nesi tobula mama ar tobulas tėtis? Na, ir puiku”, – sako psichologė Ieva Šuipė ir savo straipsnyje nagrinėja, kokių tėvų reikia mūsų vaikams.
Paskutiniu metu, kalbant apie tėvus ir vaikus daugiausia susiduriame su vienu iš kraštutinimų – blogi tėvai, skriaudžiantys savo vaikus, arba supermamos – visur besistengiančios būti (arba atrodyti) tobulos.
Neliečiant nei vieno iš šių kraštutinumų, pakalbėkime tiesiog apie paprastus, vidutinius, normalius mamas ir tėčius. Kokių visgi tėvų tiems mūsų vaikams reikia?
Man yra labai įstrigusi viena dažna knygų apie tėvystę autorių ir psichologų pabrėžiama frazė: „Vaikams nereikia tobulų tėvų, pilnai užtenka tiesiog gerų”. Naudinga šią frazę įsiminti ir dažnai prisiminti, kad galima būtų šiek tiek atsipalaiduoti ir nereikalauti iš savęs neįmanomo.
Juk turbūt ne kartą pasitaikė atvejų, kai sąžinė užgraužia, kad leidome pykčiui mus užvaldyti; Ne kartą norėjosi turėti stebuklingą mygtuką ir ištrinti prieš akimirką pasakytus žodžius vaikui; Arba net sunerimome, pagalvoję, kad mūsų elgesys gali palikti padarinių vaiko širdyje ar atmintyje ilgam. Jeigu galite atsakyti „ne” į visus šiuos teiginius, turbūt paprasčiausiai neauginate vaikų.
Visiems pasitaiko momentų, kai puikiai suprantame, kad elgiamės negerai, bet tiesiog nieko negalime su savim padaryti. Bloga naujiena yra ta, kad vaikų auginimas – tai sudėtingiausia gyvenimo veikla, o sunkiausia to pusė – savikontrolė. Mes – tiesiog žmonės ir negalime visur ir visada būti tobuli.
Tačiau yra ir gerų žinių. Mūsų vaikams tobulų tėvų ir nereikia! Tiesą sakant, netgi gerai, kad nesame tobuli. Jeigu tokie būtume, įsivaizduokite, ką modeliuotume savo vaikams – nepasiekiamą standartą. Mūsų vargšai vaikai jaustųsi taip, kad net neturi galimybių mums prilygti.
Vaikai supranta, kad jie nėra tobuli, o mūsų netobulumas jiems suteikia vilties, kad jie yra geri tiesiog būdami tokie, kokie yra. Ko mūsų vaikams reikia iš mūsų – tai laisvės būti netobuliems, būti priimtiems ir mylimiems tokiems, kokie jie yra.
Netgi turbūt blogiau būtų, jeigu būtume tobuli tėvai – mūsų vaikai iš mūsų neišmoktų, kad visų žmonių santykiai susiduria su kliūtimis ir nuoskaudom, tačiau mes turime teisę suklysti, galime savo klaidas ištaisyti, o santykius sustiprinti. Mūsų vaikai to mokosi nuo pat pradžių, kai mes neišvengiamai suklystame, atliepdami į savo kūdikio poreikius (taip, netgi patys geriausi, patyrę tėvai, ne iš karto ir ne visada supranta, ko reikia kūdikiui). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žaidžiame su savo mažu kūdikiu. Sujudiname žaisliuką ir jis nenumaldomai krykščia iš pasitenkinimo. Bet netrukus jam to džiaugsmo pasidaro per daug, jis pavargsta. Kūdikis pasijunta nekontroliuojamai, išsigąsta. Jam reikia nusiraminti, grįžti į žemesnio sujaudinimo lygį. Jis pradeda žvilgčioti į šoną, suka galvą nuo žaisliuko.
Kai kurie tėvai tą pastebi iš karto ir supranta, kad kūdikiui reikia pertraukėlės. Tačiau bent jau šį kartą mes to nepastebime. Mums buvo taip smagu matyti besijuokiantį kūdikį, tokį laimingą! Tad nepastebime jo siunčiamų signalų. Vaikutis vis suka galvą į šoną, o mes stengiamės vėl pagauti jo dėmesį barškučiu ir dar stipriau barškiname. Vaikui pasidaro per daug, jo veidas pasikeičia, jis pravirksta.
Taigi, suklydome. Mūsų atkaklumas privedė kūdikį prie ašarų. Ar tai trauma visam gyvenimui? Žinoma, kad ne. Mes sėkmingai galime tai ištaisyti.
Giliai įkvepiame ir pradedame raminti kūdikį. Paimame savo mažąjį ant rankų ir kalbame raminančiai. Jis toliau verkia, tačiau po truputį tyla, kvėpavimas lėtėja. Jis rimsta. Kūdikis pradeda suprasti, kad pasaulis nėra tobulas ir kartais reikia pakelti balsą, norint būti išgirstam, tačiau jis turi galios pakeisti kitų elgesį. Kadangi mes į vaiko poreikį sureagavome greitai – kas yra įrodyta, jog yra vienas svarbiausių veiksnių sveikam vaiko vystymuisi – kūdikis mokosi, kad pasaulis yra saugus ir jis gali pasikliauti mumis, kad padėsime, kai jam mūsų reikės, net jeigu ne iš karto pataikysime.
Vaikai supranta, kad jie nėra tobuli, o mūsų netobulumas jiems suteikia vilties, kad jie yra geri tiesiog būdami tokie, kokie yra.Psichologė Ieva ŠUIPĖ
Mūsų kūdikis ką tik išmoko esminę pamoką apie santykius ir pasitikėjimą. Greitas tėvų pasitaisymas po empatijos bei supratimo stokos, didele dalimi prisideda formuojant vaikų atsparumą, pasitikėjimą reiškiant savo poreikius, tikėjimą, kad gali pasikliauti kitu asmeniu ir formuoti su juo teigiamus santykius. Be to, kaskart kai mes išsideriname, mūsų mažieji gauna nedidelę progą pabandyti nusiraminti patys, be mūsų pagalbos. Taigi tol, kol mes specialiai nesudarome vaikui sąlygų patirti sunkumų – gyvenimas ir taip jam jų nepagailės – mūsų ne visai teisingi veiksmai (išsiderinimai) yra mokymosi galimybės vaikui, jeigu po jų seka ryšio atkūrimas ir teigiamos patirties kupini išgyvenimai.
Ar tas pats galioja ir kalbant apie vyresnius vaikus? Taip. Kai mes į vaiko pyktį reaguojame šaukimu, esame išsiderinę. Jei nebūtume išsiderinę, suprastume, kad mūsų vaiko pyktis signalizuoja apie tai, kad jam reikia mūsų pagalbos tvarkantis su gilesniais skausmais ir baimėmis, ir nepriimtume to pykčio asmeniškai – taigi nešauktume. Į vaiko pyktį reaguotume su empatija.
Bet kartais vis dėl to pyktis mus užvaldo. Nebematome dalykų iš vaiko perspektyvos. Netenkame savitvardos, o po to užgriaužia sąžinė ir apima kaltės jausmas.
Laimei, mes galime parodyti vaikui, kaip atitaisyti klaidą bendraujant su kitu: “Aš labai atsiprašau, kad šaukiau ant tavęs. Tu nenusipelnei, kad kas nors ant tavęs šauktų. Pabandykime iš naujo. Štai, ką tau norėjau pasakyti”. Kaskart kai po mūsų, tėvų, suklydimų, seka ryšio atkūrimas ir atsveria teigiami išgyvenimai, mūsų vaikai mokosi.
O kas jeigu greitai nesusigriebiame? Niekada nevėlu atsiprašyti. Kiekvieną kartą, kai susitelkiame padirbėti su savo emocijomis ir nebesistengiame nuolat būti teisūs, atveriame savo širdį, to paties mokome ir savo vaikus.
Tiesiog pagalvokime: jeigu mes niekada neatsiprašytume, mūsų vaikai to taip pat niekada neišmoktų.
Taigi, gal visai gerai nebūti tobuliems, tiesa?
Parengta pagal L. Markham
