Koks vaikas tavyje gyvena? Kodėl klausiame? Todėl, kad atsakymas į šį klausimą gali būti atsakymas ir į kitą – „kodėl nesusikalbu su savo vaiku/vyru/savimi”.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
„Gerai, o kaip pažinti tą savo vidinį vaiką?“, – dabar klausiate Jūs. „O kokia vaikystės pasaka – jūsų mėgstamiausia?“, – tada paklaustų individualiosios psichologijos konsultantės Rasa Kardaitė Vėlyvienė ir Gabija Jurgelytė
Svarbu, kas buvo vakar
R.Kardaitė Vėlyvienė sako, kad tėveliai, kurie kreipiasi pagalbos, nes dėl vaikų netinkamo elgesio jaučiasi išmušti iš vėžių ir nebežino, ką daryti, dažnai nustemba išgirdę klausimą apie jų pačių vaikystę ir juolab apie pasakas.
„Jie sako: mes atėjome pasikalbėti apie mūsų vaikų elgesį, kaip gyventi taikiai namuose, ką daryti, kad vaikai paklustų, elgtųsi taip, kaip mes jiems liepiame, mokytųsi ir t.t. Jų nuomone, reikia kalbėtis apie tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne apie tai, kas kažkada buvo ir kas kokias pasakas mėgo…
Tačiau Individualiosios psichologijos konsultantai, norėdami padėti suprasti tai, kas vyksta „čia ir dabar“, stengiasi suaugusiems žmonėms padėti pamatyti ir atskleisti jų pačių vaikiškąją dalį. Žvilgtelėję atgal, į savo vaikystės šeimą, įvertinę taikytus auklėjimo būdus, puoselėtas vertybes, suaugusieji dažniausiai pamato, kodėl jie šiandien elgiasi vienaip arba kitaip. Gali būti, kad augo autokratinėje šeimoje, todėl dabar savo vaikams leidžia viską, arba, atvirkščiai, tėvai juos lepino ir viską leido, todėl dabar savo vaikams brėžia labai griežtas ribas ir kelia aukštus reikalavimus.
Akimirkos, kurias prisimename iš vaikystės, gali padėti mums suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame, kodėl elgiamės, mąstome, jaučiame būtent taip, o ne kitaip. Tai padeda suprasti šiandien kylančias problemas”.
Tačiau ne visada yra lengva kažką prisiminti. Kartais, kad ir kaip stengiamės, atrodo, kad prisiminimus kažkas lyg trintuku ištrynė. Kas tada?
Kokia yra Tavo pasaka
„… labai, labai seniai, už jūrų marių buvo graži karalystė. Toje karalystėje gyveno karalius ir karalienė. Jie gyveno laimingai ir visi karalystėje buvo laimingi…“ – turbūt visi tai girdėjome vaikystėje.
Individualioji psichologija teigia, kad žmogus yra visuma, kurioje kiekvienas elementas susijęs su visais kitais elementais, t. y., mumyse nieko nėra atsitiktinio – nei veiksmo, nei jausmo, nei atsiminimo. Kiekvienas judesys veda į tikslą – gal neapčiuopiamą, miglotą, nesuprastą, dar ankstyvoje vaikystėje susikurtą.
Tai reiškia, kad yra daugybė būdų save pažinti. Daugybė žibintų, galinčių nušviesti mūsų sąmonės kerteles ir suteikti daugiau aiškumo šiandienos jausmams, veiksmams, mintimis.
Vaikystės pasaka (animacinis filmukas, girdėta istorija ir t.t.) gali būti tas siūlo galas, kurio įsitvėrę sugrįžtame atgal, ten, kur seniai seniai viskas ir prasidėjo“.
Vieniems pasakas skaitė tėvai, kitiems seneliai, treti, anksti išmokę skaityti, jas skaitydavo patys. Pasakos kelia šiltus, jaukius, meilės bei artumo jausmus.
Yra daug teorijų, aiškinančių, kodėl skaitome, sekame pasakas. Neabejotinai tai yra vienas nuostabiausių būdų leisti laiką kartu su vaikais. Tačiau kodėl suaugę prisimename tik tam tikrą pasaką ar tik kurią nors jos dalį, vietą, kodėl būtent tą, o ne kitą epizodą? Ką vaikystėje į atmintį įkritęs pasakos ar istorijos likutis kalba mums apie mus šiandien? Ką jis atskleidžia, gali padėti suprasti?
Nesvarbu kiek mums šiandien metų, nesvarbu kokį darbą dirbame, mes esame ir mamos, ir tėčiai, kurie nori būti atsakingi tėvai. Ir mes visi buvome vaikai. Todėl prisiminę mėgstamas pasakas, galime suprasti, ką galime padaryti, kad laimingesni taptume patys ir užaugintume laimingesnius vaikus. Ir gyventume kaip toje karalystėje, kurioje… seniai, seniai, už jūsų marių gyveno karalius ir karalienė…“.
…
Spalio 9-10 d. Individualios psichologijos institute vyks pasakų seminaras, kuriame susitiksite su savo vidiniu vaiku.
Daugiau informacijos galima rasti ČIA.