Vieniems reikia didelių, puošnių, labai baltų ir net sidabruotų krikštynų, kitiems užtenka kuklių, jaukių, puoštų lininėmis suknutėmis ir lauko gėlėmis. Tačiau ir vieni, ir kiti jas įsivaizduoja kaip šventę.
Bet gyvenimas pilnas netikėtumų. Kartais krikštynos įvyksta taip tyliai, kad apie tai nieko nežino net krikštuko tėvai.
Tokia ir yra trijų vaikų mamos Rasos pirmagimio krikštynų istorija. Moteris pageidavo likti nežinoma.
„Tai nutiko bemaž prieš dešimt metų. Mano pirmagimiui buvo vos dvi savaitės. Kelioms valandoms turėjau išeiti į parduotuvę ar šiaip su reikalais, buvo žiema, šalta, todėl sūnų palikau prižiūrėti anytai.
Grįžau ir, regis,viskas buvo kaip buvę. Pasirodo, ne visai taip.
Vieną dieną grįžta močiutė iš bažnyčios verkdama ir sako: „Noriu, vaikeliai, jums prisipažinti, ką padariau.”
Ir papasakojo, kad kai liko viena su mažutėliu, jai pasirodė, kad jis toks silpnas, jog gali imti ir numirti (nors gimė toks sveikas ir drūtas, kad tokių dar paieškoti reikėtų). Pasvarstė pati viena, kad vaikaitis negali likti be Dievo globos ir palaimos, todėl nusprendė pati jį čia pat ir pakrikštyti. Prisiminė, kaip Sibire tėvai iki atvykstant kunigui vaikus krikštydavo: atsinešė vandens, peržegnojo jį ir reikiama tvarka sukalbėjo krikšto žodžius.
Bet, matyt, netrukus ją suėmė abejonės, todėl nuėjusi išpažinties paklausė kunigo, ar gerai pasielgusi. Šis liepė būtinai pranešti tėvams ir paaiškino, kad tai, ką ji padarė, yra tikros krikšto apeigos, todėl bažnyčioje vaikas krikštijamas nebebus.
Tai išgirdę, be abejo, pajutome nusivylimą ir net pyktelėjome, juk planavome krikštynas vasarą, per vedybų metines. O dabar nei šventės, nei gražių nuotraukų atminimui, nei krikšto tėvų!
Kai emocijos šiek tiek nurimo, nuėjau į bažnyčią ir pasikalbėjau su klebonu. Šis paaiškino, kad vaikas jau pakrikštytas ir Bažnyčia gali tik išduoti Krikšto liudijimą. Bet užsiminė, kad galima atlikti papildomas apeigas – vaikelio įvedimo į krikščionišką bendruomenę.
Taip ir padarėme. Kai sūnui buvo septyni mėnesiai, surengėme kuklią šventę. Papildymo apeigos buvo labai panašios į Krikšto sakramento teikimo apeigas, krikšto tėvai davė krikšto pažadus, tik kunigas nesakė žodžių: „Krikštiju tave…”
Manau, mūsų istorijos pamokslas paprastas: net ir turint geriausių ketinimų negalima persistengti atliekant tam tikrus religinius ritualus. Paprasto palaiminimo ir sukalbėtos maldos yra daugiau nei pakankamai.”
KUNIGO KOMENTARAS
Br. Tomas Žymantas OFM:
„Pagal Bažnyčios mokymą, jei kūdikėlis silpnas, serga ar yra kitos jo būklę sunkinančios aplinkybės, pakrikštyti jį gali bet kuris šalia esantis žmogus: tėtis, mama, močiutė, šeimos draugas ir pan. Tas, kuris krikštija, nebūtinai pats turi būti krikštytas. Svarbiausia yra geri ir rimti ketinimai. Krikšto sakramentui suteikti reikia turėti švęsto vandens (arba peržegnoti turimą), pasakyti krikšto žodžius „Krikštiju tave, Tomai” ir peržegnoti „Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, amen.” Taip atliktas krikštas Bažnyčios pripažįstamas kaip galiojantis. Kunigas tiki tėvų žodžiu, kad krikštas įvyko, ir to įrodyti nereikalauja.
Jei krikštas yra galiojantis, nors ir kaip atliktas, antrą kartą Krikšto sakramentas suteiktas nebus. Krikštas teikiamas vieną kartą ir nėra kartojamas.
Kai vaikelis pasveiksta arba tėvai sužino apie įvykusį krikštą (kaip įvyko mamai Rasai), reikėtų nueiti pas parapijos kleboną ir apie tai pasakyti. Tėvams pageidaujant, gali būti atliktos krikšto papildymo apeigos, vaikelis pateptas šventais aliejais, išrašytas Krikšto liudijimas, jame įrašyti krikšto tėveliai.
Įprastomis aplinkybėmis krikštyti vaiko neturint bent vieno iš tėvų sutikimo, negalima.
Jei, būna ir taip, krikštas buvo suteiktas be vieno tėvų žinios, parinkti ne tie krikštatėviai, kurių norėjo, pavyzdžiui, vaikučio mama, krikštatėvių po krikšto pakeisti nėra galimybės. Paaugus vaikui mama galės parinkti vaikui pirmos Šv. Komunijos, Sutvirtinimo tėvelius, taigi, vaiko auklėtojų bei padėjėjų tikėjimo kelyje. Krikštatėviai yra lyg pagalba tėvams vesti vaiką tikėjimo keliu. Jei krikštatėvių nėra, tėveliai tiesiog neturi šios pagalbos. Tačiau ją gali atstoti ir tikinčiųjų bendruomenė.”
