Pernai, prieš šventes, su vaikais pasigaminome didelių pūstų pompomų ir sukabinome juos palubėje. Grožis! Širdys džiaugėsi, akys – taip pat. „Sėdi namie su vaikais, tai ir turi laiko”, – nors savimeilę glostė daug gražių žodžių, tačiau giliausiai „įkrito” šie.
Visą vakarą, kol gėrėme arbatą, jaučiausi taip, lyg kas šalčio būtų įleidęs pro langą.
Ir tas šalčio jausmas apima, deja, ne pirmą kartą. Pirmą kartą vėsa dvelktelėjo perskaičius vienos vaikų poetės pokalbį su žurnaliste. Vaikams kurianti moteris prisipažino ne kartą girdėjusi klausimą, ar ji nesijaučia menkesnė už kolegas, kurie eiliuoja rimtiems suaugėliams. „Kaip gali kilti tokie keisti klausimai?” – tada nustėrau. Bet netrukus supratau, kad stebiuosi be reikalo, nes kone kaktomuša susidūriau su faktu, kad kurti vaikams ar apie vaikus – tai lyg ir nieko rimta.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kas pasikeičia tapus tėčiu: trijų lietuvių paatviravimai tėvystės tema
Juozas Liesis atvirai apie skyrybas: ką reiškia būti tėčiu “pagal grafiką”
Nustėrau ir kai viename rimčiausių moteriškų leidinių žurnalistė savo herojei leido sau mestelėti štai tokį komplimentą: „Ji ne kokia perekšlė, nekalba tik apie vaikus.” Stipriai pasakyta. Lyg šakute į širdį kiekvienai namuose su vaiku „sėdinčiai” mamai, kuri karpo pompomus, mezga vaikams šalikėlius ir perskaito dvi knygeles prieš miegą.
Vis dažniau aplanko jausmas, kad pasaulis gyvena taip, lyg vaikų nė nebūtų. Be jų visada patogiau, tvarkingiau, daugiau laiko ir mažiau triukšmo. Gerai, kad jie yra, tačiau geriausiai, kai jų nesimato, nesigirdi.Eglė Čepavičienė
Sėdėti darbe, rašyti apie mažas juodas sukneles ar madingai pamarinuotas vištas – tai visai kas kita. Atiduoti vaiką į būrelius ir kol juo rūpinasi svetimi, lindėti loptope arba telefonu derinti reikalus – taip, tai šiuolaikiška ir papildo „veiklios moters” įvaizdį.
Vis dažniau aplanko jausmas, kad pasaulis gyvena taip, lyg vaikų nė nebūtų. Be jų visada patogiau, tvarkingiau, daugiau laiko ir mažiau triukšmo. Gerai, kad jie yra, tačiau geriausiai, kai jų nesimato, nesigirdi ir kai žvilgtelėjęs į moterį negali pasakyti ne tik jos amžiaus, bet ir šeiminės padėties. Mes trūks plyš tuoj po gimdymo norime atsikratyti „mamiškų” kilogramų; blogai jaučiamės „sėdėdamos” su vaiku namuose (juk galėtume per tą laiką nuveikti ką nors „svarbaus”!); grįžusios į darbus bijome prasitarti, kad miego pritrūkome, nes naktį susirgo vaikas (juk gali pasirodyti lyg ta perekšlė!) ir t. t., ir pan.
Tačiau gal tik pas mus, Lietuvoje, mamas persekioja jausmas, kad vaikas visiems trukdo, gal tik čia mama nujaučia, kad visi būtų buvę laimingesni, jei šiandien jį būtų palikusi spintoje tarp visų tų juodų suknelių?.. Ir kad vienintelė galimybė nebūti „nušvilptai” – tai mokėti pamiršti, kad namuose mūsų laukia mažiukai.
Švedijoje prioritetas – šeima ir jos gyvenimas
„Mama, nusprendusi auginti vaikutį namuose, čia sulaukia tik pritarimo”, – sako žurnalo “Tavo vaikas” bičiulė gydytoja Viktorija Matulevičienė, Enėjos ir Elijos mama. Moteris su dukterimis jau trečius metus gyvena vienoje didžiausių Švedijos vakarų pakrantės skubiosios pagalbos klinikų.
Švedai, jei suserga vaikas, paskambina ir praneša, kad į darbą šiandien neatvyks – susirgo vaikas. Aš, būdama tikra lietuvė, ilgai drąsinausi, kol kartą paskambinau, pranešiau, kad maniškės susirgo, ir… mums ramiai buvo palinkėta pasveikti.2 vaikų mama Viktorija, dirbanti ir gyvenanti Švedijoje
„Lietuvoje viskas labai paprasta: eini ir dirbi. Gal ir darbdaviui ne visada rūpi, kad tavo vaikas apsisnargliavęs ir kosti. Tačiau tiesa yra ir tai, kad mes, mamos, darbo prioritetus dažnai keliame aukščiau už savo pačių. Mąstome taip: vaikas juk nenukentės, jei močiutė ar senelis su juo pabus, kol dirbsiu. „O jei nespėsiu kažko atlikti darbe, darbdavys bus nepatenkintas!” Ir tai tiesa. Ne kartą teko girdėti, kad siekdamas savų tikslų darbdavys į komandą dirbti verčiau priima vyruką, o ne jauną mamą. Juk jos vaikas tikrai sirgs – ir šiemet, ir kitąmet.
Su panašia padėtimi susidūriau viename nuostabių Vokietijos miestų, kai prieš kurį laiką norėjau ten įsidarbinti. „O kas žiūrės vaikus, kai jie sirgs?” – išgirdau rūstų ligoninės vadovo klausimą. Šis klausimas man ir padėjo apsispręsti, kad tokio darbo nenoriu. Mat jau žinojau, ką tai reiškia.
Lietuvoje tuo metu teko dirbti per tris darbus, grįžusi po naktinio budėjimo sėsdavau versti tekstų arba rašyti straipsnių. Džiaugiausi, kad vaikas auga ramus, ir galbūt per ilgai leisdavau žiūrėti televizorių, palikdavau namuose su aukle. Jaučiausi ne pati geriausia mama, nors kaip galėdama stengiausi plėsti savo dukrytės pasaulį, sugebėdavau jai parodyti, ir kur vabaliukai slepiasi, ir kaip skruzdėlytės dirba, ir kada kaštonas numeta savo spygliuotą šarvą, kad išridentų įrudusį branduolį.
Susilaukusi antrosios į darbą grįžau, kai mažylei buvo vos trys mėnesiai. Bet taip norėjau būti mama, kad kiekvieną naktį mane žadindavęs verksmas buvo lyg pati žaviausia gyvenimo akimirka, nes galėjau savo kūdikį palaikyti ant rankų ar pačiūčiuoti, kol užmigdavo.
Koks požiūris į mamas Švedijoje? Pozityvus. Švedai gerbia šeimą, mamą, tėtį, vaikus. Palikti vaiką auklei – nepopuliaru, nes tai tėčio ir mamos pareiga.
Atvykusi į pokalbį dėl darbo po karčios patirties Vokietijoje buvau šiek tiek įsitempusi. Nusprendžiau apie vaikus pasakyti kuo anksčiau. „Bet juk tai puiku! – sušuko darbdavys švedas. – Galbūt pas mus liksi ilgesniam laikui!” Jis čia pat apsisuko kėdėje ir parodė ant sienos kabančią nuotrauką, o joje – trys vienas už kitą mažesni vaikai dūko sniege.
Švedai, jei suserga vaikas, paskambina ir praneša, kad į darbą šiandien neatvyks – susirgo vaikas. Aš, būdama tikra lietuvė, ilgai drąsinausi, kol kartą paskambinau, pranešiau, kad maniškės susirgo, ir… mums ramiai buvo palinkėta pasveikti.
Būti dirbančia mama – sunki užduotis tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, tiek kitoje šalyse. Tačiau Švedijoje prioritetas – šeima ir jos gyvenimas. Patyrusi, kad gali būti kaip tik taip, dabar esu įsitikinusi: darbdavys, kuris nesuprastų motinystės svarbos, tikrai negalėtų man pasiūlyti svajonių darbo.”
