Mūsų portalui parašiusi jauna mama tvirtina, kad Lietuvoje jaučiamas nenormaliai didelis spaudimas žindyti vaiką. Ji to daryti negalėjusi, todėl priekaištų ir komentarų neatlaikiusi net susirgo pogimdymine depresija.
Šiuo laišku noriu paguosti mamas, kurios neturėjo galimybės savo pienu ilgai maitinti vaikų. Kai pamatau antraštę, kuri sako „ pieno turi visos, ir visos gali maitinti” pasidaro labai pikta. Deja, realybė kartais būna kita.
Pradėsiu nuo pradžių. Pastojau netikėtai, įstojusi į pokolegines studijas. Bet nusprendžiau, kad studijų nemesiu, gimdymo data buvo nustatyta birželio pabaigoje, tad sėkmingai galėjau išlaikyti sesiją dar nesūpuodama mažylio ant rankų.
Nėštumas buvo lengvas. Perskaičiau krūvą literatūros apie nėštumą, vaiko priežiūrą, žindymą. Lankiau kursus. Atrodė, kad viskas bus natūraliai: pagimdai, tau duoda vaikutį, tu jį pamaitini ir toliau sėkmingai žindai, kol jis pats neatsisakys krūties. Pati galvojau, kad pusantrų metų tikrai maitinsiu savo vaikelį. Bet…
Gimdymas buvo labai lengvas. Esu smulki, iki nėštumo svėriau 45 kg, priaugau 12 kilogramų, pagimdžiau pati, per 2 valandas nuo atvykimo į ligoninę. Tada liejosi džiaugsmo ašaros! Akušerė uždėjo vaikelį ant krūtinės, o mano berniukas pats susirado spenelį, jį apžiojo ir pavalgė. Taip gražiai valgė dvi dienas.
Trečią dieną mus išrašė namo. Buvo ketvirtadienis. Labai lietinga diena. Dar pagalvojau, mama man vaikystėje sakydavo: lietus lyja, nes verkia angeliukai danguje. Grįžome namo, viskas gerai, nenujaučiau nieko blogo…
Svečiuose sulaukėme naujai iškeptos močiutės, ji atėjo visa apsiverkusi. Maniau, kad čia džiaugsmo ašaros, pasirodo, ne… Mano tėvui konstatavo vėžį. Nuo tos dienos vaikučio nemaitinau pienu, nes jo tiesiog neliko krūtyse. Jos per vieną naktį tapo tuščios, kad ir kaip bandžiau dėti vaikelį prie krūtinės, jis nieko neištraukdavo, nes ten nieko nesigamino, bandžiau masažuoti, kreipiausi į gydytoją, prižiūrėjusią nėštumą, ji pasakė, kad nėra pieno pas mane…
Gavau dar vieną smūgį. Vyras išskubėjo pirkti vaikui mišinio… Taip sūnus jį ir valgė iki metų. Išaugo stiprus berniukas.
Negalėdama žindyti jaučiausi bejėgė ir niekam tikusi… O kur dar aplinkinių pastabos ir komentarai, kodėl nemaitinu… Straipsniai apie žindymą spaudoje… Perdėtas kultas – maitinti tik motinos pienu. Viskas susidėjo į krūvą. Tai pastūmėjo į depresiją. Susirgau. Tada – vizitai pas gydytoją, vaistai.
Dabar, atrodo, jau apsipratau su ta mintimi, kad man nepavyko žindyti, kad didžiulis stresas ir nerimas atėmė iš manęs galimybę maitinti sūnų.
Šiuo laišku aš neieškau paguodos. Noriu pasakyti kitoms mamoms, kad ne viskas vyksta pagal planą, ne visada pasiseka taip, kaip norisi. Tačiau dėl to ryšys su vaiku tikrai nebus silpnesnis, ir nežindančios mamos savo vaikus myli ne mažiau, negu maitinančios savo pienu.
