Tą dieną maniškis vėl grįžo „pasivaišinęs“. Pabarškinęs puodais, greit nuslinko miegot. Lengviau atsipūčiau: ačiūdie, šįkart nelindo aiškintis santykių.
Galvojau skirtis. Jau seniai, apie porą metų. Kai būdavo labai blogai, atrodydavo, jau ryt susikrausiu lagaminus ir išlėksiu. Tačiau kur? Ateina kita diena, praeina, audringi jausmai ir nuoskauda išblėsta ir vėl gyvenu – ir taip iki kito karto. Vis dėlto yra bendras vaikas… Tačiau pradėjau suprasti, kad ir vaikui būtų geriau, jei gyventume atskirai nuo tėvo: kas iš to, kad esame po vienu stogu? Į darželį rytais vežu aš, vakare parsivežu vėl aš, tėvas dažniausiai būna kuo nors užsiėmęs, pavyzdžiui, „intelektualiai“ bendrauja su bendraminčiais prie alaus butelio. Daugybės jų… Būdavo, su vaiku nepasimatydavo dvi tris dienas.
Kad ir pastarasis atvejis – prieš savaitę buvau sūnų parsivežusi iš kaimo, kuriame viešėjo pas mano tėvelius. Tris dienas vyras žadėjo pats jį paimti, tačiau niekaip neišsiblaivė, kad galėtų vairuoti. Darželio auklėtoja paskambino, kad artėja svarbus vaidinimas, sūnui reikia pasiruošti. Todėl vieną dieną atsiprašiau iš darbo, nuvažiavau ir parsivežiau pati. Tik kitą dieną vyras suprato, kad sūnus namie… Atrodytų, sūnų myli ir juo didžiuojasi, tačiau… Gyvenant atskirai bent jau nesitikėtų, kad pavyks vakare su tėčiu pabendrauti.
Klodamasi lovą vis galvojau, kas turi atsitikti, kad pagaliau apsispręsčiau. Kas mane laiko prie jo? Juk jau seniai nebendraujam nei kaip draugai, nei kaip sutuoktiniai…
Paguldžiau mažąjį ir pati užsnūdau. Kol garsus trenksmas iš vaiko kambario mane privertė šokti iš lovos. Atidariau duris – didžiulė spinta, kuria buvo atitvertas vyro ir vaiko kambarys, užgriuvusi ant lovelės. Suklikau, bijodama net pagalvoti apie blogiausia, puoliau traukti vaiką už kojų… Laimė, vaikas sveikutėlis, tik žandukas subraižytas stiklų, keli nedideli įbrėžimai. Negalėjau savo akimis patikėti. Netgi paskambinau į greitąją, papasakojau, kad lentyna nukrito ant lovos… Gumbų, sutrenkimų nebuvo, liepė ramiai ilsėtis. Staiga suvokiau, kad tai apgirtęs vyras naktį ieškojo išėjimo į tualetą ir paklydo, atsirėmė į spintą ir užvertė ją ant miegančio vaiko. Didelis vazonas su gėle suskilęs tiesiai per pagalvės vidurį. Protu nesuvokiu, kaip mano vaikas gyvas, koks angelas sargas jį išgelbėjo… Drebėdama, kaip pedagogė po 50 metų darbo mokykloje nuėjau į vyro kambarį ir pasakiau: „Tu padėjai man apsispręsti. Dabar jau žinau, ką man daryti.“
Kitą dieną susiradau advokatą. Vyras neprieštaravo, matyt, suvokė, kokia baisi nelaimė galėjo būti dėl jo kaltės. Šiek tiek nustebau, kai skyrybų dokumentuose paprašė įrašyti punktą, kad vaiką galės pasiimti kada norės ir kiek norės. Neprieštaravau: jei tik bus blaivas, aš tik apsidžiaugsiu, kad bendrauja su sūnumi. Juk dabar nepriprašau, kad pažaistų su sūnumi, paskaitytų jam knygelę ar išeitų pasivaikščioti.
Skyrybų procesas šiuo metu jau pusiaukelėje, ieškausi naujos gyvenamosios vietos. Kelio atgal nėra – ir aš tuo džiaugiuosi. Nekantrauja, kada išsikraustysime, ir sūnus – kartu aptariame skelbimus, apžiūrime būstų nuotraukas. Nežinia, kas toje mažoje galvelėje dedasi, tačiau man atrodo, jog jis netgi yra laimingas, kad išsikraustysime… Turbūt supranta, jaučia viską, pats juk mato. Kažkada prasitarė: kai užaugsiu, niekada negersiu… Ir kitiems neleisiu.
Bet… Štai anądien ruošėmės su mažiumi į spektaklį. Vyras paklausė: „Gal ir aš kartu galiu?“ Vaikui net akys iš nuostabos suapvalėjo: „Tėtuk, tu važiuosi? Tikrai važiuosi? Ačiū tau!“ Vaikas netgi padėkojo, kad tėtis su juo praleis truputį laiko… Matyt, tėtis yra tėtis, kad ir koks būtų. Ir vaikas myli tokį, koks jis yra. Tikiuosi, kad netekęs mūsų, kaip šeimos narių, nepamirš vaiko ir jų santykiai bus gražūs ir visaverčiai, kiek tai įmanoma gyvenant atskirai. O aš… Kaip man seksis, nežinia. Žinau tik tiek, kad tikrai būsiu laimingesnė. Mes visi būsime laimingesni.
Mama
