Vilniečių informatikų Rasos (45 m.) ir Aido (44 m.) Vaitekūnų šeimoje – keturi sūnūs: Povilas (17 m.), Vilius (9 m.), Linas (6 m.) ir Ainis (5 mėn.). Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tėčius, apdovanotus dukterimis, o šiame kalbiname mamas, kurios augina daug sūnų.
Rasa. Pamenu vieną pokalbį su bendradarbiu amerikiečiu, kuris augina tris dukras. Jis pasakojo, kad tarp jo mergaičių verda tokios aistros ir istorijos – „Man ne taip pasakė, į mane ne taip pažiūrėjo.“ Man iš savo berniukų sunku žodį išpešti, pasiseka, jei išgirstu: „Gerai“, dažniausiai tai būna: „Aha“ arba „Nea.“ Suprantu, kad jūsų sūnūs nešnekūs? Tikrai ne, jie – į tėtį, mano vyras Aidas toks, aš jam turiu „pasufleruoti“, ką man reikėtų atsakyti, pavyzdžiui, „Tu juk mane myli, tiesa?“, išgirsti tą patį „aha“ (juokiasi) arba „Juk žinai, kam klausi?“ Jūs pati turėjote brolių ar seserų? Augau viena su mama, gal dėl to labai norėjau didelės šeimos. Man sunku įsivaizduoti, kaip bendrauja broliai ar seserys.
Mama tapote anksti?
Ištekėjau 24–erių, pirmagimio susilaukiau tik 28 m. Keliavome, kūrėme verslą, o mano vaiką augino mano mama, galima sakyti, kad nemačiau, kaip sūnus augo. Susilaukusi ketvirtojo tiesiog mėgaujuosi – pastebiu kiekvieną smulkmeną – nusišypsojo, išmoko paimti žaislą, apsivertė, o apie pirmagimį net negalėčiau pasakyti, kada jam pirmasis dantis išdygo, kada pradėjo vaikščioti ar šnekėti…. Dabar žvelgdama į praeitį galiu pasakyti tik tiek, kad gaila to praleisto laiko. Gerai tai, kad sūnus užaugo labai savarankiškas. Nuo mažų dienų leisdavome pačiam spręsti, pačiam rinktis. Baigęs pradinę mokyklą, pats dokumentus į vidurinę nunešė. Dabar, kai jis paauglys, septyniolikmetis, vargiai ar jam įpirši savo nuomonę, jis puikiai žino, ko nori.
Kai laukėtės, svajojote apie konkrečios lyties vaikelį?
Nesvajojau, net neabejojau, kad gims berniukas, be visų ultragarsių tyrimų. Pati vaikystėje buvau labai berniukiška, mano daug draugų buvo berniukai, o ir su draugėmis mergaitėmis žaisdavome berniukiškus žaidimus – laipiodavome po senamiesčio stogus, lakstydavome po gamyklų teritorijas. Kartais „dėl akių“ su lėlėmis pasėdėdavome balkone. Mane mama ir kirpdavo trumpai, iš vaikystės atsimenu, kai važiuodavau troleibusu: „Berniuk, pažymėk taloną.“ Gal antros norėjote mergaitės? Na, negalvojau aš taip. Net tikimybė buvo maža, kad susilauksiu mergaitės, nes vyro giminėje visi sulaukdavo tik berniukų, nebuvo nė vienos mergaitės per tris ar keturias kartas. Vyras buvo sąžiningas, jis man sakė, kad su juo dukros susilaukti net nesitikėčiau. Gal kažkas panašaus sukirbėjo, kai pastojau ketvirtąkart. Mūsų draugai po trijų sūnų sulaukė dukros, kaip gražu buvo žiūrėti į šitą mergaitę, kuri buvo kaip princesė tarp trijų bernų. Sukirbėjo toks jausmelis: „Gal gerai būtų užbaigti mergaite“, bet kai nuėjau tirtis ultragarsu, medikė net bijojo pasakyti, kad aiškiai mato, jog ir vėl gims berniukas. Sekundę pagalvojau, kad et, kaip gaila, bet tik tiek. Pradėjau galvoti pragmatiškai – tiks tie patys drabužiai, tie patys žaislai, jau žinau, kaip kalbėtis su berniukais, kaip su jais bendrauti, nebus ilgų istorijų apie meiles (juokiasi). Aš gal net nemokėčiau bendrauti su dukra arba labai daug reikėtų mokytis.
Berniukų žaidimai kitokie?
Mūsų sūnums patys geriausi žaislai – lego konstruktoriai. Net vyriausiajam neseniai nupirkome už tai, kad gerai mokosi, lego, iš kurio galima sudėlioti (jau sudėliotas!) Londono Tauerio tiltą. Man ir pačiai labai patinka su jais žaisti kaip tik tokius žaidimus.
Negi einančiai pro mergaitiškų drabužių skyrius nesuvirpa širdis?
Ne, nes aš pati – ne tokia. Nė vienam mūsų nesvarbu atrodyti kažkaip labai stilingai. Neinu su džinsais į teatrą, pasipuošiu, bet kasdienybėje man daug svarbiau, ką veikiu, o ne kaip atrodau. Nieko su savimi negaliu padaryti (juokiasi). Mums visiems eiti į drabužių parduotuvę yra kančia, paprastai susipykstame, todėl paskiriame tam reikalui valandą ir stengiamės labai greitai apsisukti ir dingti iš ten. Tiesa, yra mūsų šeimoje vienas stilingas, kurio bet kuo neaprengsi, juokaujame, kad jis atsigimė į dėdę – ne į mus.
Kaip reagavo vyresnieji berniukai apie žinią, kad atsiras ketvirtas brolis?
Antrasis sūnus Vilius garsiai paklausė: „Na, kam mums dar vienas brolis? Mums jau sesės reikėjo.“ Bet vėliau nurimo, pasikalbėjęs su klasės draugu, kuris turėjo sesę ir „paaiškino“, kad iš jų nieko gero… Mažylis Ainis tiek gauna brolių meilės, kad sunku ir papasakoti. Įsivaizdavau, kad gal jie labiau pavydės ar jaus kažkokius kitokius jausmus, bet nieko panašaus neįvyko.
Linas, trečiasis mūsų sūnus, prieš išeidamas į darželį, mažiausiai tris kartus išbučiuoja brolį nuo galvos iki pirštų galų. Vilius ir Linas tarpusavyje lenktyniauja, kam palaikyti mažiuką.
Kaip jūsų paauglys reaguoja į jauniausiąjį brolį?
Santūriau, jis tokio amžiaus, kad jau pats greitai galėtų turėti vaikų. Pasiima, nusineša į savo kambarį, pabūna drauge ir kai ateina jo draugė.
Berniukai tarpusavyje pykstasi, kaunasi?
Mes su vyru esame nustatę tokią taisyklę, kad niekada nesiaiškinsime, kuris iš jų kaltas. Jeigu patys neišsprendžia savo problemų, baudžiame abu. Gal dėl to berniukai mažai ir skundžiasi, nebent trečiasis sūnus, jis yra jautresnis ir kartkarčiais pabando padejuoti. Nelaukiu, kol užvirs kautynės, pasakau: „Skaičiuoju iki trijų, jeigu nenurimstate, diena – be telefonų.“
Kokie jūsų auklėjimo būdai?
Mes turbūt pati netobuliausia šeima šiuo požiūriu, nes vis bandome įvairiausius būdus. Vaikai skirtingo amžiaus, skirtingai ir bendraujame su jais. Paauglys, prieš metus paliktas per atostogas vienas namuose, sukėlė nemažai rūpesčių. Daug teko kalbėtis, bet jam tai buvo labai gera pamoka. Metė žalingus įpročius, lanko „Menų kuopą“, vaikščiotojų būrelį, groja gitara, muzikos teorijos ir harmonijos žiniomis seniai mane pralenkė. Neseniai buvome kelionėje, pasižiūrėjau, ką jis pasiėmė skaityti, ogi Williamo Shakespeare‘o sonetus ir Franzą Kafką, buvau labai maloniai nustebinta. Nors man atrodo, kad skiriu jiems visiems po lygiai dėmesio, mokytoja pasakė, kad devynmetis elgiasi nekaip. Įvairiausiais būdais bando atkreipti į save dėmesį – nesimokyti, priešgyniauti. Trečiasis sūnus, dar prieš gimstant Ainiui, vis kartojo: „Bet kol kas aš čia vis dar jauniausias…“
Vis tiek kažkokių taisyklių laikotės?
Nutiko taip, kad staiga neliko namų šeimininkės, o visos kitos man neįtiko ar nepatiko, todėl nusprendėme, kad tvarkysimės patys. Tai buvo tikras košmaras! Vaikai kovėsi dėl kiekvieno centimetro, kodėl vienam reikia daugiau siurbti, daugiau valyti ir t. t. Sukviečiau visus prie stalo ir pasakiau, kad įvedu penkias pagrindines taisykles, nes kitaip namuose bardakas! Sutarėme, kad vakarienę, kai tik galime, visi valgome kartu, niekas nesikelia nuo stalo, kol visi pavalgo. Prie stalo negalima atsinešti jokio išmaniojo įrenginio, šeštadienio rytais namus tvarkome visi kartu, kad visi turėtume laisvą ir turiningą savaitgalį.
Pavyksta išlaikyti nustatytą tvarką?
Juokingiausia, berniukai, kurie patys dalyvavo kuriant taisykles, labai nuoširdžiai vienas kitą kontroliavo. Ypač tarp viduriniųjų berniukų – neduokdie, kuris nors padarys tai, ko negalima, arba gaus daugiau, nei priklauso. Visiems – sekmadienis be telefonų. Pasakiau, kad pavargau kovoti su jų „nu, dar 5 minutes.“ Pirmus porą sekmadienių buvo labai sunku, nuolat zyzė: „Kodėl, kodėl?“ Dabar priprato ir net nekyla klausimų, sekmadienis yra ta diena, kai mes išeiname iš namų: į koncertą, filmą arba važiuojame į kaimą ir kitur.
Jūs daug keliaujate drauge visa šeima?
Paauglys jau nelabai nori, bet mudu dabar su juo kartu nueiname į koncertus, susitikimus su žymiais žmonėmis, būna, ir jis mane kur nors pakviečia. Kai kalbu su juo jam įdomiomis temomis, pasirodo, jis kalba – ir noriai (juokiasi). Išskyrus apie savo merginą, jos aš pati išklausiu, kai ateina į svečius. Su mažaisiais daug kalbatės? Reikia taip formuluoti klausimus, kad atsakymas į juos nebūtų – „Taip“ arba „Ne“, be to, reikia nutuokti, kas maždaug vyksta jų gyvenime. Šešiametis Linas, pakeitęs darželį, irgi pradėjo daugiau kalbėti. Mes turime savo darželį „Uodo ūsai“, bet Linas ilgai lankė valstybinį, nes buvo patogu vežioti, sėdame visi į mašiną ir važiuojame juosta „4+“. Va, daugiavaikės šeimos privalumas – nereikia stovėti kamščiuose (juokiasi).
Vyras vienas susitvarko su vaikais?
Jis pats galėtų papasakoti geriau, bet buvo toks atvejis, kai dar trečiasis sūnus buvo vos dvejų metukų, man teko keliauti į Ameriką darbo reikalais. Tiesiog mano toks darbas, diegiu verslo valdymo sistemas, skirtas didelėms įmonėms, rinka pas mus per maža, dirbame su daugeliu šalių. Pasiūlymas iš Kalifornijos (JAV) buvo toks geras, kad negalėjau atsisakyti. Vyrui pasakiau, kad išvažiuoju trims savaitėms, bilietą nusipirkau keturioms, o grįžau iš tikrųjų po trijų mėnesių. Ir nieko, susitvarkė (juokiasi). Jis visada buvo tas tėtis, kuris su vaikais užsiima daugiau nei mama, jam šeima – prioritetas.
