Kiek reikia kontroliuoti vaikus ir kiek suteikti jiems laisvės? Ar gali pakenkti perdėtas tėvų rūpestis? Kokio tipo motinos užvaldo vaiko gyvenimą ir kaip netapti tokia motina? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Darja Kovaliova – psichologė konsultantė, dirbanti su tokiomis problemomis, kaip psichosomatiniai sutrikimai, nerimas, vaiko ir tėvų santykiai, savigarba, poros santykiai, darbas su jausmais ir emocijomis.
Kontrolė ir perdėtas rūpestis
Kas yra perdėtas rūpestis? Psichologijoje yra du motinos tipai: kontroliuojanti ir perteklinai besirūpinanti. Kas yra kontroliuojanti? Kontrolė – kai vaikas neturi pasirinkimo teisės. Niekam neįdomu, ko jis nori. Mama diktuoja, kaip rengtis, kur mokytis, su kuo draugauti, ką žiūrėti, ką skaityti. Viską kontroliuojanti motina, kuri nuo gimimo nepaiso vaiko norų. Kaip tai atrodo iš šalies? Tai sudaro idealaus vaizdo įspūdį. Vaikas švarus, protingas, užsiima tam tikra veikla, gal sportuoja, viskas atrodo idealiai. Pasižiūri – ideali šeima, kas ten galėtų būti negerai? Bet kai į tokią šeimą žiūri iš vidaus, pamatai, kas vyksta. Ten vaikui negalima draugauti su kuo jis nori, negalima mokytis arba stoti į tą mokymo įstaigą, į kurią jis nori, jis arba ji negali pasirinkti, ką apsirengti, net maisto negali rinktis. Kai toks vaikas užauga ir įgyja laisvę, tokią „nelaisvą“ laisvę, jis nežino, ko jis nori iš gyvenimo. Jis nesupranta, ko jis nori.
Atpažinti savo norus
Jeigu vaikas išvažiuoja kažkur toli, na, pavyzdžiui, išvyksta studijuoti į kitą miestą ar šalį, ta separacija, žinoma, įvyksta lengviau ir staigiau. Pasaulio matymas apsiverčia: oho, pasaulis juk visai kitoks. Ko aš noriu šiame pasaulyje, kas aš esu jame? Žmogus nežino, ko jis nori. Ir norėdamas suprasti, ko jis nori, jis pradeda rinktis. Bet dėl savo nerimavimo, dėl socialinio spaudimo, kad jau turi apsispręsti dėl profesijos, pradėti karjerą, gali atsitikti taip: žmogus nežino, ko nori, arba supranta savo norus, bet nieko nepadaro iki galo, ir galiausiai jam pradeda atrodyti, kad jis nevykėlis. Tai sustiprina ir socialinis spaudimas, kai reikalaujama iki 30 metų turėti tam tikrus dalykus, kažkuo tapti ir taip toliau. Nors niekas nieko neprivalo. Reikia tik laikytis valstybės normų ir taisyklių ir nepažeisti kitų žmonių asmeninių ribų. Tokie vaikai dažnai grįžta pas tėvus, jeigu jie dar gyvi, kad vėl pajustų kontrolę, su kuria gyventi paprasčiau. Nerimas sumažėja, jie žino, kad neprivalo nieko spręsti. Nereikia galvoti, nes kiti pasakys, ką reikia daryti. Atrodo, kad taip saugiau. Arba, kai tokie vaikai užauga, jie sau ieško kontroliuojančių partnerių. Jeigu, tarkime, tai partneris vyras – gali būti pinigų kontrolė. Kiek tu išleidai, ką nusipirkai, gali tikrinti čekius. Kokia dar gali būti kontrolė? Kur tu esi, su kuo ir kiek laiko praleidi. Kaip rengiesi, su kuo bendrauji, kokie žmonės tave supa. Dažnai jie pakeičiami tokiais žmonėmis, kurie, kaip mano partneris, geresni.
Vyrai taip pat renkasi kontroliuojančias moteris – tai lyg kontroliuojančios „mamytės“. Nebūtinai jos vyresnės, bet dažnokai būna ir taip: pasirenkama vyresnė moteris, kad kontroliuotų vyrą, kuris tarsi grįžta į savo vaikišką poziciją, kurioje kadaise buvo saugus. Ir psichika bando iš naujo išgyventi tokius santykius. Reikalinga tokia moteris, kuri nuolat tikrintų, kur tu eini, su kuo susitikai, kontroliuojamos net smulkmenos, pavyzdžiui, kokią arbatą reikia gerti ar panašiai, nors tai gali atrodyti juokinga.
Tai primena vaikystę. Psichika viską padaro už mus, ji pasirenka visada tuos partnerius, su kuriais galima išgyventi tą dalį vaikystės, kur mes kažko negavome.
Dažniausiai žmogus supranta, kad kažkas ne taip, po pirmų skyrybų. Tai traumuojantis įvykis, praradimas, liūdesys. Ir dažnai žmonės ateina pas psichologą, kad padėtų išgyventi tą skyrybų procesą. Kodėl tai įvyko, kas tas žmogus? Kai pradedate suvokti, kas vyko jūsų santykiuose, tai būna tarsi šaltas dušas. Supratimas, kokiu principu kūrėte santykius. Bet kartais pirmų skyrybų nepakanka. Reikia kito partnerio, trečio… Kol ateina supratimas, kad esmė ne partneryje. Kodėl nepavyksta santykiai, kokius žmogus renkasi būtent tokius partnerius?
Kai neturi pasirinkimo
O kaip elgiasi žmogus, kuris vaikystėje patyrė perdėtą rūpestį, kai sukuria savo šeimą?
Kadangi toks perdėtas rūpestis nepalieka pasirinkimo teisės, žmogui kyla nerimas: kaip aš kursiu savo šeimą? Ir toks žmogus nuolat grįžtą pas mamą ar tėtį, kad gautų patarimą. Arba, jeigu tokio žmogaus, kuris patartų, jau nėra, pasineria į įvairius socialinius tinklus, kreipiasi į įvairius ekspertus, norėdamas sužinoti jų nuomonę. Dažniausiai reikia klausyti savo „vidinio vaiko“, klausyti savęs, kad rastum balansą.
Pas tokius tėvus dažnai užauga nerimaujantys vaikai. Jie nuolat nerimauja, ką jie ne taip padarė, arba, kaip mama reaguos.
Kontrolė – kai vaikas visiškai neturi pasirinkimo laisvės. Net negali pasirinkti kojinių, kurias šiandien užsimaus. Vaikas, atėjęs į parduotuvę, turi žinoti, kad jis turi teisę rinktis. Nusipirkti tas kojines ar marškinėlius, kurių jis nori, o ne kuriuos atneša mama. Čia prasideda kontrolė. Aš noriu grikių košės, o ne ryžių, bet manęs niekas nepaklausė. Kodėl vaikas klauso tokios mamos? Vaikas klausys mamos, kad tik neprarastų su ja to ryšio. Jeigu aš klausysiu, mama mane mylės ir priims. Prarasti šį ryšį – sunkiausia vaikui. Galima paklausti: kodėl vaikas nemaištavo? Maištavo, bet jo maištas buvo slopinamas. Kol vaikas susitaikė su tuo, kad bus taip.
Užvaldanti ir kontroliuojanti mama – kur skirtumas?
Apie užvaldančias motinas, svarbu suprasti, kuo jos skiriasi nuo kontroliuojančių. Jos ne tik neduoda jums pasirinkimo teisės. Jos tarsi realizuoja save per jus. Tai yra, jos pasiima jūsų gyvenimą. Pilnai jus užvaldo. Ir vaikas neturi supratimo, kur jis, o kur mama. Tai vyksta visą gyvenimą, ir kai vaikas jau suaugęs. Kai mama visiškai užvaldžiusi vaiką, neduoda jam pasirinkimo teisės. Neduoda jam laisvės. Ji tampa jau lyg ne mama, o tarsi draugė, kuri praleidžia visas savo emocijas, visus norus, viską, ką norėjo padaryti, bet neįgyvendino, per vaiką. Ir vaikas jau nesupranta, kur jo norai, jausmai, o kur motinos. Paaugę, tokie vaikai iš viso nesupranta, kas jie. Iš čia kyla tokie klausimai – kuo aš norėčiau būti? Kur mano vieta pasaulyje? Kur mano jausmai? Labai dažnai pas mane ateina klientai, kurie sako: aš nieko nejaučiu. Aš nesuprantu, ką jaučiu. Kai mes pradedame kalbėtis, paaiškėja, kad tie vaikai visą gyvenimą aptarnavo motinų jausmus. Jie labai gerai supranta kitų jausmus, nes gerai žinojo mamos jausmus. Bet yra ir kita pusė: jie nesupranta, ką jaučia patys. Ir kai žmogus patiria emocijas, bet jų nesupranta, prasideda fiziniai pakitimai. Tai autoagresija, pasireiškianti dermatitu, akne, įvairiomis odos ligomis. Gali būti virsvoris. Dažnai emocinis intelektas pakankamai žemas. Nes jie negali apibūdinti, ką jie jaučia, o jausmų spektras labai didelis. Ir dažniausiai su tokiais klientais mes dirbame per kūną. Žiūrime, kaip atsiliepia kūnas. Toks užvaldymas vyksta iki gyvenimo pabaigos. Dažnai dėl to kenčia moterys, kurios lieka vienišos, dažniausiai be vaikų, nes jos susiliejusios su mama, ir vietos kitokiems santykiams tiesiog nelieka. Ir jeigu mama realizuoja save per vaiką, ir tebedaro tai, kai vaikas jau užaugo, žinoma, tokia mama nesiekia, kad dukra turėtų kažkokių santykių, savo šeimą, vaikų ir taip toliau.
Kaip suprasti, kad motina užvaldanti? Tai sudėtingiau. Jeigu kontroliuojančios mamos atveju kyla klausimas „Ko aš noriu?“, tai užvaldančios atveju – klausimas „Kas aš?“ Kontroliuojančios mamos vaikas bent jau supranta, kad jis egzistuoja kaip atskiras žmogus. Užvaldančios mamos vaikas neturi atskiro „aš“. Motina realizuoja save per vaiką, įgyvendina savo norus.
Buvo toks atvejis. Klientė visą gyvenimą gyveno su mama. Ir kai ji nusprendė persikelti, iš pradžių buvo didžiausias skandalas. Bet paskui mamytė susiėmė ir pasakė: jeigu tu nori persikelti, padarysi tai mano sąlygomis. Sąlygos buvo tokios: mama pati išrinko butą. Jis buvo kitoje gatvės pusėje nuo jos namo. Mama turėjo to buto raktus, ji pilnai įrengė butą pagal savo skonį, ir neva davė galimybę dukrai ten gyventi. Klientei buvo 35 metai.
Dažniausiai užvaldančios motinos elgesys nėra tironija. Kontroliuojančios – gali būti su prievarta, grasinimais. Bet kartais nežinai, kas geriau. Nes kai nutrauki santykius su užvaldančia motina, tada prasideda baisi istorija. Žmogus nežino, kur jo vieta pasaulyje. Štai kas baisiausia. Žmogui gali būti 40 metų, o jis nesupranta, kur jis yra, kas jis.
Stebėkite savo elgesį
Kaip motinoms suprasti, kad jos vis labiau įklimpsta į tokį elgesį, ir sustoti, kad nesugadintų vaikui gyvenimo?
Jeigu kalbame apie kontroliuojančią motiną, vaikas pradeda tai signalizuoti, kai jūs labai stipriai jį kontroliuojate. Nes vaikai maištauja, tai normalu. Bet kokiame amžiuje. Tarkime, trijų metų krizė – tai pirmoji separacija. Tuo metu svarbiausia – „aš pats“, „aš noriu“, „aš nedarysiu“. Ir jeigu tai sveiki santykiai, tėvai parodo, kad yra ribos, kurios mums padeda gyventi vieni su kitais. Bet kontroliuojantys tėvai tuos visus „aš noriu, čia ir dabar“ griežtai nutraukia, be paaiškinimų. Vaikas sako „aš pats“, o jam pasakoma „ne, aš geriau žinau, tu nesusidorosi“. Ir taip prasideda kontrolė. Tu nežinai, aš žinau, kaip tau geriau. Kaip suprasti, kad tu tai darai? Atsekti savo veiksmus. Dabar labai madinga įrengti vaizdo kameras, saugantis vagių ir panašiai. Jeigu turite tokią galimybę, pabandykite pasižiūrėti iš šalies. Įrenkite kamerą. Pažiūrėkite, kaip jūs elgiatės su vaiku. Ar suteikiate jam pasirinkimo teisę. O vaikai – tarsi veidrodis. Jie pradeda su jumis elgtis taip pat, kaip jūs su jais. Kol vaikai maži, negali gerai to pamatyti. Bet kai jie paauga, geriausias amžius – 5-7 metai, kai vaikas jau išgyveno pirmą separacijos krizę, ir kol dar nepradėjo eiti į mokyklą, būtent tuo metu galima pamatyti, kaip vaikas jus atkartoja. Kaip jūs su juo kalbate, kaip elgiatės. Jis daro tą patį. Taip pat jums atsako, taip pat neduoda pasirinkimo.
Ką galima patarti tokiems vaikams, kad jie galėtų suprasti, kas vyksta?
Tokiems suaugusiems vaikams galima atlikti tokią užduotį: nupiešti portretą žmogaus, kuriuo jie norėtų būti. Dažnai tokiame portrete ir atsispindi atsakymai į klausimus „kas aš?“ „ko aš noriu?“ Portretas žmogaus, kuriuo aš norėčiau būti. Ir kai jūs pradedate apibūdinti tą žmogų, jo savybes, pradedate suvokti, kad tai jūs.
