Vakaras, vaikas ar vaikai jau užmigdyti, tyliai uždarome jų miegamojo duris ir…didžiulis dienos nuovargis bloškia per kūną ir norisi tik prigulus ant sofos “scrollinti” be jokio tikslo. Kaip labai pažįstamas šis jausmas? Visuomenėje lyg nepastebimai, negirdimai, bet visgi tvyro nuomonė, kad gera tėvystė reiškia savęs atidavimą vaikams, tačiau tas vakarinis nuovargis neleidžia atsikratyti jausmo, kad kažkas čia ne taip.
Dažnai tėvai patiria nuolatinį spaudimą atiduoti vaikams visa, kas geriausia, pamiršdami save, pomėgius ir ankstesnes veiklas. Šis spaudimas nejučiomis apsigyvena tėvų, o ypač mamų galvose, ir kuria visur lydintį kaltės jausmą. Paradokslau, bet nuo šio jausmo pabėgti neįmanoma net, kai visas laikas skiriamas atžaloms. Tuomet kaltė randa būdą vis tiek tyliai pasibelsti ir pranešti, kad pakankamai gera žmona, draugė, sesuo, verslo partnerė ar dar kokia rolė nebuvo išpildyta.
Kaip iš šio užburto kaltės rato ištrūkti į kokybišką tėvystę bei ką apie tėvų ir vaikų gerovės ryšį sako naujausi moksliniai tyrimai pasakoja “seku-vaiku” įkūrėjos, sertifikuotos Montessori metodo praktikės.
Tėvų ir vaikų gerovės ryšys
Garsus gydytojas ir vaikų raidos ekspertas Gaboras Maté teigia, kad vaikų santykis su mylinčiais suaugusiais yra pagrindinis jų sveiko vystymosi veiksnys. Jis pabrėžia, kad tėvų emocinė būsena tiesiogiai veikia vaikų smegenų vystymąsi ir emocinę savijautą. Lėtinis stresas, kurį patiria tėvai, gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaikams.
Moksliniai tyrimai tai patvirtina. Clinical Psychological Science paskelbtas tyrimas parodė, kad tėvų perdegimas – kai išsekimas ir emocinis atitolimas tampa kasdienybe – gali pakenkti tiek pačiam tėvui, tiek vaikui. Perdegę tėvai tampa mažiau pakantūs, emociškai neprieinami, o tai neigiamai veikia vaikų emocinę ir psichologinę raidą.
Švelnioji tėvystė: rūpestis ir vaikais, ir tėvais
Vaikai gali augti laimingi tik tada, kai jų tėvai taip pat rūpinasi savo emocine ir fizine gerove.
Švelnioji tėvystė skatina empatiją, pagarbą ir supratimą tarpusavio santykiuose. Ji remiasi mintimi, kad tėvai gali išlikti kantrūs ir supratingi tik tada, kai patys pasirūpina savimi. Tai reiškia, kad jie turi rasti laiko savo pomėgiams, poilsiui ir savęs realizavimui – be kaltės jausmo.
Gaboras Maté akcentuoja, kad tėvai neturėtų slopinti savo emocijų ir poreikių. Kai jie tai daro, stresas kaupiasi, o ryšys su vaikais silpnėja. Pasirūpindami savo emocine sveikata, tėvai sukuria palankią aplinką vaikų augimui ir vystymuisi.
A. Stancikienė dalinasi, kad “kurdama savo veiklą ir dalindamasis kasdienybe soc. tinkluose stengiuosi įkvėpti kitas šeimas gyventi ne tik dėl vaikų, o verčiau – su vaikais. Svarbu neatsisakyti savo mylimų veiklų ar kelionių, rodome, kaip į kasdienes veiklas įtraukti vaikus, o kartais – pasinaudojus senelių, bendruomenės ir platesnio rato palaikymu be jokio kaltės jausmo skirti laiko sau.”
Laikas sau – po truputį, bet nuolat
“Savęs priežiūra – tai ne tik retkarčiais pasitaikančios „laisvos dienos“. Tai nuolatinė praktika, padedanti išlaikyti fizinę ir emocinę pusiausvyrą. Pomėgių puoselėjimas, asmeniniai tikslai ir pakankamas poilsis – ne savanaudiškumas, o būtinybė norint būti geru tėvu,” – pastebi M. Rimeikė.
Švelnioji tėvystė moko, kad tėvų ir vaikų gerovė yra neatsiejama. Rūpindamiesi savimi, mes iš tiesų rūpinamės ir savo vaikais.
