Naujausiame Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode diskutuojama apie paauglių nesimokymą, motyvacijos trūkumą, pamokų praleidinėjimą ir simuliavimą su šios temos ekspertu, Mykolo Romerio universiteto lektoriumi, patirtinio ugdymo mokymų vadovu, psichologijos doktorantu Gintautu Katuliu.
Staiga prasidėjus paauglystės laikotarpiui vaikas atsisako mokytis, simuliuoja (skauda galvą, kyla temperatūra, pykina), akivaizdžiai neina į mokyklą, nedaro namų darbų ir nesigilina į pamokų turinį. Vis dėlto, kai kalbame apie hobius ir apie tai, kas vaikui patinka, jis/ji neserga ir aktyviai užsiima patinkama veikla.
Gintautas Katulis pažymi, kad visi norėtume žinoti vieną „receptą“, kurį išrašius vaikas pradėtų mokytis ir kad viskas gerai veiktų ir funkcionuotų. Tai yra be galo unikalios situacijos. Pašnekovas pasakoja, kad dirbdamas su klientais dažnai iš tėvų išgirsta žodį: „simuliuoja“ ir pripažįsta, kad kartais iš tiesų vaikas taip daro, bet kartkartėmis pasireiškia psichosomatika. Galvos skausmas nebūtinai išgalvotas, jis gali būti labai realus, jaučiamas, o tuo metu paaugliui atrodo, kad jis turi priežastį neiti į mokyklą. G. Katulis teigia: „mūsų kūnai yra išmokę labai sėkmingai vengti dalykų, kurių galbūt bijo, arba kurie kelia ypatingos įtampos. Jeigu netikėtai prasidėjo staigus mokyklos vengimas, man kyla pirmas klausimas: o tai kas ten vyksta?“
Kaip tėvams atpažinti, kad tai yra vis dėlto psichosomatika ir vaikui reikalinga pagalba, o ne simuliacija?
„Bent jau psichologams rekomenduojama tikėti bet kuriuo atveju. Jeigu sako, kad skauda – tikėk, kad skauda. Jeigu viskas būtų gerai – žmogus nemeluotų“, – pasakoja MRU lektorius. „Jeigu vaikas pasirinko neiti į mokyklą ir ieškoti visų būdų to išvengti, tai reiškia, kad tikrai nėra gerai.“
Pašnekovas pabrėžia, kad vaikas gali nenorėti eit į mokyklą dėl gausybės priežasčių: socialiniai dalykai klasėje, įtampa, gal susipyko su kažkuo, įtampa su mokytojais. Kartais priežastys atrodo tėvams labai tolimos, nesuprantamos, dažnai net atrodo išsprendžiamos. Vis dėlto, reikia prisiminti, kad įtampa susikaupia ir atsiranda neįveikiamo priešininko jausmas – kad tai yra kažkas be galo baisu, sunku ir kažkas, ko norima visais būdais išvengti. G. Katulis toliau pasakoja, kad paauglystės metu keičiasi prioritetai, smegenys, kūnas, o tai įtakoja dažną motyvacijos smukimą, bet tai yra suprantama ir natūralu. Tačiau jeigu kategoriškai vengiama ir pasireiškia psichosomatiniai reiškiniai (pilvą skauda, galvą skauda), reikia klausti savęs: „kas tada ten vyksta ir kas taip baisu?“ Reikia tyrinėti, šiek tiek domėtis, kas vyksta, ką paauglys jaučia ir kodėl nenori eiti į mokyklą.
„Mokykla – tai nesąmonė ir visiškas laiko švaistymas!“ Tikriausiai ne vienas paauglys taip galvoja, tiesa?
„Taip, tai yra pasipriešinimas, gynyba, o su ja tikrai nėra lengva, nes dažnai svyra rankos: „tai ką čia dabar daryt?“ Arba kita, priešingoji, geležinė ranka: „Eisi, ir viskas.“ Tikrai nėra lengva ir paauglys, jeigu galės, ieškos būdų, kaip apsunkinti tėvų gyvenimą vienaip ar kitaip. Iš tiesų labai sudėtinga prieiti prie tos temos dėl to, kad paauglys dažniausiai neatpažįsta ir pats negali įvardyti, kas vyksta“, –į klausimą atsako G. Katulis. Suaugusieji gali suprasti, kad po ta „nesąmone“ slypi turbūt baimės santykių, nepilnavertiškumo, galbūt dar kažkokių momentų, jausmai. Galbūt visai verta, atkreipia dėmesį pašnekovas, pasikalbėti su psichologu tėvams, o ne paaugliui, ir pasikonsultuoti, pabandyti kažkokių metodų. Tam reikia kantrybės.
Kartais pažymiai yra labiau tėvams negu vaikui.
G. Katulis pasakoja, kad atsitinka toks psichologinis efektas, kai tarsi pažymiai vertina ne vaiko akademinę sėkmę, bet tėvų tėvystės sėkmę, jausmą, kad „jeigu mano vaikas gauna blogą pažymį, aš kažką ne taip padariau“. Kai kurie tėvai pastebi faktą, kad jiems sekėsi gerai, o štai jų vaikams itin sunkiau. Tai – gana nelengvas jausmas, bet reikia suprasti, kad taip gali būti, o vaikas galbūt paprasčiausiai turi kitus prioritetus, kitokį mąstymą, galbūt netgi žemesnį intelektą, gal aukštą intelektą, bet nori kitaip jį naudoti. Paauglystėje prasideda vaikų unikalumas, jis pradeda sklisti, tampa nebe tėvų derinys, o unikalus „savęs“ kūrinys, kurį įtakoja ne tik tėvai, bet ir aplinka, draugai, kultūra, socialinė medija ir jis nori atrasti savo vietą pasaulyje. Ta vieta gali būti ne tokia pati kaip tėvų, o tai priimti sunku, nes yra ir tėvų įdarbio, norų, pastangų, meilės, o staiga reikia paleisti savo viziją, leisti plėtotis kitokiai, kuri galbūt prieštarauja jų vertybėms. Tai – nepaprastai sunkus darbas, tačiau ir dalis tikrosios tėvystės. Tai yra paauglio gyvenimas, jis pradeda kurti unikalų gyvenimą ir pradėti „daryti“ savo klaidas.
Pašnekovas teigia: „netgi kai žiūri meta analizes, kokie tėvų elgesio bruožai turi geriausią, teigiamiausią efektą vaiko akademiniams pasiekimams, tai autoriai visada beveik prideda, kad turime atsižvelgti į unikalias situacijas ir galimus skirtumus“. Jaunimas turi pakankamai daug iššūkių mokytis ir jiems gali daugiau prireikti fizinės pagalbos, skirti laiko būti su vaiku, kartu peržiūrėti namų darbus kantriai ir palaikyti, būti sąmoningam.
G. Katulis išryškina keletą paprastai efektyvių tėvų elgesio pavyzdžių:
- Turėti pakankamai aukštus lūkesčius, bet „sveikai“ aukštus. Įvertinti, kokia realybė, kokios galimybės ir kad vaikas tikrai gali nepervargdamas bei nekentėdamas mokytis.
- Domėtis. Domėtis mokyklos gyvenimu, akademiniu gyvenimu, bet jo nekontroliuoti. Perdėtas kontroliavimas, forsavimas, vėlgi, smukdo rezultatus.
Ar netikrinti namų darbų, nežiūrėti pažymių knygelės?
MRU lektorius pataria, kad tėvai turi žinoti pulsą ir domėtis, jiems turi rūpėti ir tas yra efektyvu, bet ne iki pačių mažiausių smulkmenų. Tėvai turi pažiūrėti, patikrinti „Tamo“, paklausti, kaip sekasi, ir ar jie gali kažkaip padėti.
Galiausiai, Gintautas Katulis užduoda namų darbą klausytojams ir skaitytojams:
„Jeigu yra konfliktinė tema, apie kurią nuolat kalbama, skirti sąmoningą valandą kokybiškam laikui su vaiku. Draudžiama liesti tą temą, nebent pats paauglys pradės kalbėti. Svarbu domėtis, nevertinti, nekritikuoti, nekomentuoti, paklausti, pasidomėti, papasakoti apie savo dieną. Labai dažnai tada tėvai pradeda kurti tokį iliuzinį visažinių vaizdą, kad viską žino, kad viskas sklandu. Apie daugelį dalykų, kuriuos išgyvena ir paauglys, galima mokyti per savo patirtį, atskleisti, kad taip nutinka gyvenime ir nėra blogai, kad kartais pasimeti, nėra blogai supykti, nusiminti arba jeigu jautiesi pažemintas ir nori taip nebesijausti“.
