JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Ko bijo būsimų pirmokų tėvai?

Ko bijo būsimų pirmokų tėvai?

Jei, baigiantis vasarai, jūsų širdis vis dažniau ima plakti, o galvoje sukasi pačios įvairiausios mintys ir kamuoja nerimas, greičiausiai jūsų namuose būsimas pirmokėlis. Kokios baimės kamuoja tėvelius, kurių vaikai atsisveikino su darželiu ir rudenį pirmą kartą pravers mokyklų duris?

Konsultuoja socialinių mokslų daktarė edukologė Austėja Landsbergienė

 

Ar vaikui tiks ir patiks jo mokytoja

Tai yra labai individualu. Visi mes esame skirtingi. Todėl net ir tos pačios šeimos vaikų santykis su tuo pačiu pedagogu gali būti visiškai kitoks. Mane stebina Lietuvoje vyraujanti praktika, kai pradinukus ketverius metus moko ta pati mokytoja. O penktoje klasėje mokiniai nuo jokių pokyčių pereina prie labai didelių pokyčių, kai kiekvieną dalyką dėsto vis kitas pedagogas. Tokia praktika (išskyrus tuos retus atvejus, kai mažas žmogutis yra labai jautrus ir emociškai labai pažeidžiamas), kai ketverius metus vaikus moko tas pats mokytojas, labiau žalinga, nei naudinga. Mat vienas svarbiausių XXI a. gebėjimų yra adaptabilumas. Tai reiškia gebėjimą prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, besikeičiančios visuomenės ar naujų technologijų. Visame pasaulyje mokytojai keičiasi kasmet. Ir tai yra puiku. Vaikas, kasmet keičiantis mokytojui, supras ir išmoks, kad žmonių yra įvairių, jų balso tembras yra skirtingas, o ir požiūris į tuos pačius dalykus taip pat gali skirtis. Net jei mokinukui bus sunkiau surasti ryšį su vienu mokytoju, jis žinos, kad tai ilgai netruks – sunkesni bus tik vieni metai.

 

Kokie bus akademiniai laimėjimai, ar būsimo pirmoko turimų žinių pakanka

Neretai tėvai laužo galvą, ar būtina mokyklos slenkstį peržengti jau mokant skaityti ir skaičiuoti. Juk, remiantis ugdymo programomis, vaikai to turi mokytis pirmoje klasėje. Tačiau vis dažniau būsimieji pirmokai į mokyklos suolą sėdasi mokėdami ne tik skaičiuoti, bet ir puikiai skaitydami. O mokytojai neretai lygiuojasi į tuos mokančiuosius, taip mesdami nemenką iššūkį tiems, kurie tik pažįsta skaičius ir raides. Ir tai – viso pasaulio visuomenės problema. Visose tarptautinėse konferencijose, kuriose teko lankytis, nuolat kalbama apie tai, kad to, ko mes anksčiau reikalaudavome iš pirmokų, dabar reikalaujame iš priešmokyklinukų. Darželinukai vis mažiau žaidžia, o daugiau mokosi, dėl to jie auga mažiau kūrybiški, patiria net vadinamąją vaizduotės krizę, nes vaizduotė lavinama žaidžiant, kuriant, kūrybiškai sprendžiant problemas.

           

Žinoma, būna atvejų, kai vaikas raidėmis ar skaičiais susidomi labai anksti, pavyzdžiui, trejų ar ketverių metų. Tik dėl to, kad mokytis skaityti ar skaičiuoti yra dar per anksti, jam drausti pažinti raidžių ar skaičių pasaulį tikrai nereikėtų. Netgi priešingai – vertėtų padėti. Tačiau svarbu žinoti, kad ankstyvas mažylio pasodinimas prie stalo atlikti užduotėlių gali užkirsti kelią vystytis vaizduotei ir kūrybiškumui, maža to, tokie vaikai labiau linkę į nerimą ar net depresiją.

 

Ar pirmokas gerai jausis mokykloje

Klysta manantieji, kad mokykloje svarbiausia – akademiniai rezultatai. Kaip savo paskaitoje sakė Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama, vaikus pirmiausia reikia mokyti emocinės higienos. Gaila, bet vis dar ne visose mokyklose to mokoma. Kartais pedagogai net patiria tėvų, kuriems svarbiausia akademiniai rezultatai, spaudimą. Svarbu žinoti, kad pradinėse klasėse kur kas svarbesnė vaiko emocinė savijauta, kuri neretai priklauso nuo to, ar mokinukas savarankiškas, geba bendrauti, susikaupti, atlikti tai, ko yra prašoma. Todėl, prieš peržengdami mokyklos slenkstį, pasipraktikuokite namuose. Pavyzdžiui, penkioms minutėms nustatę žadintuvą, pasakykite mažyliui, kad jis turi apsirengti iki tol, kol nuskambės žadintuvas. Arba jei namuose gyvena keli vaikai, pasiūlykite jiems parungtyniauti, kuris greičiau apsirengs pagal tai, koks už lango yra oras. Gali būti, lauke lyja, o pirmas susiruošęs vaikas apsiavė ne tuos batus arba pamiršo skėtį. Vadinasi, jis nebus pirmas tol, kol nesusiruoš tinkamai. Namuose tai skamba tarsi žaidimas. Tačiau kai mokytoja jūsų atžalai pasakys, kad per pertrauką reikia susidėti knygas į kuprinę ir pasiruošti kitai pamokai, jis svajodamas jau nebežiūrės pro langą. Žaismingos pratybos vaikui įprastoje ir jaukioje aplinkoje padės išmokti sutelkti dėmesį ir atlikti užduotį per tam tikrą laiką ne namuose.

 

Kaip pavyks įveikti adaptaciją

Dar nesu sutikusi nė vieno vaiko, kuris nebūtų adaptavęsis mokykloje. Visi adaptuojasi, tik vieniems tai sudėtingesnis, o kitiems – lengvesnis procesas. Labai dažnai tėvai padaro meškos paslaugą, nupiešdami rožinį mokyklos paveikslą, pasakodami, kaip vaikui ten bus smagu, nes susiras daug naujų draugų, išmoks daug naujų ir įdomių dalykų. Tokiu atveju natūralu, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas nusimena. Juk mokykloje visą dieną nei cirkas, nei išsvajotasis teatras nevyksta, o ir draugauti ne visuomet visi nori. Blogai yra ir kitas kraštutinumas. Tėvai, palydėję savo turtelį į mokyklą, pasako, kad dabar katino dienos baigtos. Tą išgirdę, pirmokėliai ugdymo įstaigos slenkstį peržengia išsigandę. Todėl būtina rasti aukso vidurį – nei būsimą mokinuką nuteikti labai džiaugsmingai, nei gąsdinti. Padėtį reikia pateikti tikrovišką. Juk nei katino dienos baigiasi, nei nepakeliamas jungas prasideda. Taigi, užteks pasakyti: „Mokykloje tu tikriausiai susirasi naujų draugų. Nieko baisaus, jei kartais ir susipyksite. Juk darželyje taip pat kartais susipykdavai su draugais. Svarbu po to susitaikyti. Jūs tikriausiai eisite į įvairius žygius arba lankysitės muziejuose, kuriuose bus įdomu, susitiksite su įdomiais žmonėmis. Jei ko nors nesuprasi, visada gali paklausti mokytojos. Vieni dalykai tau seksis lengviau, o kiti – sunkiau.“ Pirmokas turi suprasti, kad gyvenimas yra įvairus, todėl viena diena gali būti geresnė, kita – blogesnė, viena – labiau įdomi, kita – mažiau. O tėvų pareiga – mokyti savo atžalą, kaip reikia elgtis įvairiomis aplinkybėmis: jei ko nors nesupranti, reikia kelti ranką, jeigu erzina kitas vaikas, reikia pasakyti mokytojai, jei ji į tavo pastabas nereaguoja, būtina pasakyti tėčiui ar mamai.

           

Atminkite – adaptaciją galima prilyginti amerikietiškiesiems kalneliams. Naivu tikėtis, jog jau antrą dieną, grįžęs iš mokyklos, vaikas pasakys, kad visi vaikai yra jo draugai, o mokytoja – pati nuostabiausia. Viena diena mokykloje pirmokui greičiausiai bus nuostabi, nes jis susirado naują draugą, su kuriuo per visas pertraukas žaidė, o kitą dieną gali pasakyti, kad daugiau ten nebeis, nes mokytoja jam davė pastabą arba naujasis draugas susirado kitą draugą, su kuriuo žaidė per visas pertraukas. Adaptacijai reikia laiko – ji gali užtrukti ir kelis mėnesius. Todėl jei namuose yra pirmokas, bent jau pirmus du mėnesius atsisakykite lankymosi svečiuose, ilgų vakarėlių sodyboje, neskubėkite vaiko išleisti į naują būrelį ar juo labiau tegu nelanko jų daug. Namuose turi būti kuo aiškesnė rutina ir tikslesnė dienotvarkė, kad vaikas spėtų pailsėti, išsimiegoti, susidėti kuprinę, susiruošti drabužius rytdienai, liktų laiko pasikalbėti su artimaisiais.

 

Ar vaikas nesijaus vienišas ir sugebės susirasti draugų

Vaikų, kurie yra santūresni, pasyvesni, sunkiau susipažįstantys ir dėl to linkę mažiau bendrauti, o dažniau laiką leidžiantys vieni, yra kiekvienoje klasėje, tik jų paprastai nėra daug. Jiems labai padeda tėvų organizuojami individualūs susitikimai su bendraamžiais. Pavyzdžiui, galite į savo namus pakviesti vieną vaiką, su kuriuo jūsų atžalai gera ir malonu bendrauti. Namai yra ta vieta, kurioje vaikas jaučiasi saugus. O saugioje aplinkoje kur kas lengviau užmegzti saugų ryšį. Kitą kartą galite kartu papramogauti pakviesti jau ne vieną, o, tarkime, tris jūsų atžalai patinkančius vaikus. Be abejonės, ryšio neužmegs per vieną dieną. 

 

Ar nepatirs patyčių

Mokykla – gyvas organizmas, čia nuolat vyksta pokyčių, todėl patyčių išvengti nėra lengva. Būna ramesnis metas, bet po kurio laiko, žiūrėk, kurioje nors klasėje ar net tarp kelių klasių prasidėjo patyčios, tada vėl ramu, o po kurio laiko ir vėl reikia ieškoti būdų, kaip sustabdyti mokinių netinkamą elgesį. Man kelia nuostabą, kai ugdymo įstaigos vadovas sako, kad jo vadovaujamoje įstaigoje nėra patyčių, užuot pripažinęs, kad jų pasitaiko. Paprastai į patyčias įsivelia labiausiai pažeisti vaikai – gali būti, kad į to vaiko šeimą atėjo brolis ar sesė, jo tėvai skiriasi ar jis pats dėl vienokių ar kitokių priežasčių gerokai priaugo svorio. Ir tai nėra to vaiko kaltė. Patyčios – mokyklos bėda, o jos sprendimas – ten dirbančių suaugusiųjų reikalas. Gali būti, kad padės pokalbis per klasės valandėlę. Jei nepadeda, visuomet galima pasikviesti kvalifikuotą asmenį, galintį pakalbėti su vaikais šia tema, aptarti padėtį su mokinių tėvais. Kad galėtų stebėti, kaip vaikai elgiasi, mokytojas turi daugiau laiko su jais praleisti ir per pertraukas. 

           

Mažyliui grįžus iš mokyklos ar vakare, raskite laiko nuoširdiems pokalbiams. Tikėtina, kad jei klasėje vyksta negerų dalykų, jūs išgirsite arba pajusite tą iš pasikeitusios savo atžalos nuotaikos. Įtarę patyčias, į kurias, pasak vaiko, niekas nereaguoja, pirmiausia kreipkitės į mokytoją. Tik svarbu tai daryti draugiškai. Antraip mokytoja stos į gynybinę poziciją, nes visi mes puolami ginamės. Nebandykite pagauti pedagogo už rankos kieme, bet parašykite jam laišką ir susitarkite dėl susitikimo. Tada galėsite ramiai susėsti ir aptarti jums nerimą keliančius dalykus. Pasakykite, kad jums nerimą kelia tai, jog vaikas papasakojo, kad iš jo jau ne vieną kartą tyčiojosi, o niekas nekreipė dėmesio.

 

Ar tarp berniukų nevyks peštynės ir konkurencinė kova, kuris yra stipresnis ir pranašesnis

Taip, vyks. Tai pagal amžiaus tarpsnių ypatumus vaikams būdinga elgsena, galinti tęstis iki maždaug trečios klasės. Reikia peštukus stabdyti ir su jais kalbėtis. Mes vaiką nuo pirmų dienų ugdymo įstaigoje turime mokyti tinkamo elgesio – reikšti savo emocijas žodžiais, o ne kumščiais. Tik nesupainiokite – tokios gaidžiukų peštynės nėra patyčios. Tai nemokėjimas savo emocijų reikšti žodžiais. Galbūt peštynes pradėjusiojo žodynas skurdus, o gal jis nemoka išsakyti savo jausmų, nežino, kaip reikėtų pasakyti, kad kitas jį suprastų. Todėl kol dar į tokias peštynes neįsivėlė, paaiškinkite savo atžalai, kad jeigu jam nemaloni esama padėtis, tegu apie tai pasako pedagogui.

 

Tik skaičiai

1998 ir 2010 m. JAV atlikti tyrimai rodo, kad 1998 m. tik 30 proc. priešmokyklinių klasių mokytojų tikėjosi, kad būsimas pirmokas mokyklą pradės lankyti jau skaitydamas. 2010 m. net 80 proc. mokytojų išsakė lūkestį, kad būsimieji pirmokai į mokyklos suolą sės jau mokėdami skaityti.

 

Klausytis ir klausyti

Pirmokai dar labai egocentriški ir nori į visus jiems žinomus klausimus atsakyti patys. Todėl labai svarbu vaiką mokyti klausytis ir klausyti. Čia padėti gali, pavyzdžiui, kolektyvinis knygos skaitymas. Kai skaitytojas iškelia ranką, visi klausytojai taip pat turi pakelti ranką. Jei skaitytojas mato, kad ne visi vaikai klauso, jis ir vėl iškelia ranką, o klausytojai turi padaryti tą patį. Arba skaitoma istorija. Bet kurioje vietoje nustojama skaityti, o vienas klausytojų turi pasakyti, kurioje vietoje baigta skaityti.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI