Per mažos porcijos, nekokybiškas, neskanus, atšalęs maistas, per anksti numatytas pietavimo metas ar per mažai laiko kokybiškai pavalgyti, maisto švaistymo problema – tokia kasdienybė Lietuvos mokyklose? Tiesa, nemokamas pradinukų maitinimas – puiki iniciatyva, suteikianti galimybę visiems Lietuvos pirmokams ir antrokams gauti nemokamus pietus. Tik ar visi tėvai žino ką valgo jų vaikai? Kaip toks maitinimas organizuojamas, kas už jį atsakingas? Ar visi tėvai supažindinami su valgiaraščiu? Ar tikrai visos ugdymo įstaigose maitinimą vaikai gauna laiku?
Ką galvoja tėvai? Ar jei maitinimas nemokamas – belieka tik džiaugtis, kad vaikai gali nemokamai maitintis?
Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas
Nors būtų galima pasidžiaugti, kad valstybė rūpinasi vaikų maitinimu ir remia tėvus, deja, nemokamas vaikų maitinimas, kaip kuriose ugdymo įstaigose gali būti netgi labiau kenksmingas nei naudingas.
Jei maitinimą organizuojanti įmonė yra nesąžininga, o tokių atvejų vis dar pasitaiko neretai, ji tik išeikvos valstybės lėšas, o vaikai liks alkani. Mat tėvai tokiu atveju susiduria su iliuzija, kad jų vaikais bus tinkamai pasirūpinta, ir tokiu atveju tėvai vaikų maitinimui ugdymo įstaigoje neskirs deramo dėmesio.
Sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet tik ne tuo atveju, kai nuo to priklauso vaikų sveikata. Tad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą rūpintis ką vaikai valgo, kaip tas maitinimas organizuojamas, kokia to organizavimo kultūra ir pan. Tėvai turi būti garantuoti, kad jų vaikai valgys sveikatai palankų, subalansuotą, estetiškai pateiktą ir saugų maistą.
Deja, šiandien tėvai sistemingai nėra įtraukiami į vaikų maitinimo organizavimą. Daugelyje ugdymo įstaigų su tėvais nesitariama – net ir pastebėjus trūkumus ar pažeidimus, tėvams yra sunku padaryti esminę įtaką, kad situacija pasikeistų, nes tėvai neturi galimybių priimti sprendimų. Viskas priklauso tik nuo ugdymo įstaigos administracijos ar savivaldybės specialistų geranoriškumo, lankstumo, skaidrumo.
Kad valstybės skiriamos lėšos nebūtų švaistomos ir vaikus pasiektų tik kokybiškas maitinimas, būtina vaikų tėvus įtraukti į maitinimo organizavimą bei sudaryti sąlygas tinkamai maitinimo kontrolei. O pastebėjus nesklandumus, turi būti galimybė nesudėtingai nutraukti sutartis su nesąžiningais maitinimo paslaugos teikėjais.
Ką rodo mūsų ugdymo įstaigų praktika? Kaip atrodo nemokamas maitinimas?
Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro mitybos specialistė ir Lietuvos dietistų asociacijos valdybos narė Devalta Šešelgienė
Pasitaiko situacijų, kad išvis nėra sudaryti valgiaraščiai nemokamam maitinimui arba jie neatitinka nustatytos formos ir/ar amžiaus grupių. Sudarytuose valgiaraščiuose pasitaiko nemažai klaidų (neatitinka dažnumai, nenumatyti vaisiai, trūksta tausojančių patiekalų ir pan.).
Dažnu atveju, (matyt dėl virtuvės darbuotojų trūkumo) karštieji patiekalai iš anksto išdalinami dar prieš ateinant vaikams, dėl tos priežasties maistas atšąla. Arba maistą dalina suėjus vaikams, tačiau kol jie įsipila sriubos, ją suvalgo, įdėtas karštasis patiekalas atšąla.
Per anksti numatytas pietų laikas – pvz. pamokos prasideda nuo 8:00 val., o pietūs numatyti 10:15 val. ir pan. (praktikoje pasitaikęs „rekordas“ – pamokų pradžia 8:00 val., o pirmiesiems vaikams pietų laikas – 9:45 val.).
Numatytos per trumpos pertraukos (pvz. 15-20 min., kol vaikai ateina, nusiplauna rankas, suvalgo karštą sriubą, jau turi bėgti, kad spėtų į pamoką, ir nebespėja suvalgyti karštojo patiekalo).
Neretai patiekalai neatitinka numatyto valgiaraščio arba iš vis neįdedama, kas priklauso (pvz., vaisių, daržovių ar grietinės į sriubą) arba pakeičiamos patiekalo dalys (vietoj kruopų – bulvės, vietoj kepsnio – maltinis ir pan.).
Nors ir nėra visuomenės sveikatos specialistams priskirta funkcija, būna ir taip, kad atvykus į įstaigą matome, kad vaikui įdedama maisto mažiau nei priklauso (pvz., pagal valgiaraštį buvo numatyta plovo išeiga 250 g, o įdėta – 183 g. „Rekordas“ – iš numatytų valgiaraštyje 250 g varškėčių, buvo įdėta tik 136 g).
Be abejo, labai sunku toms mokykloms, kuriose yra ugdoma daugiau vaikų, pavyzdžiui, 800 – 1000, o patalpos yra senos statybos ir pritaikytos ženkliai mažesniam vaikų skaičiui (mažos valgyklos patalpos), tada vyksta grūstis, skubinimas, iš anksto išdėliojami patiekalai, trumpos pertraukos, ankstyvi pietūs ir pan.
Vykstant į įstaigas konsultuoti visuomenės sveikatos specialistų, ugdymo įstaigų administracijų, bendruomenės, pasitaiko taip, kad užtenka vizualiai įvertinti ir supranti, kad su kokybe prasilenkta smarkiai – sriuboje daugiausiai vanduo ir kelios daržovės, sulipę makaronai, pilkos spalvos bulvės, troškiniuose beveik nesimato mėsos gabaliukų – daugiausiai padažas ir kelios daržovės. Dėl aukščiau išvardytų priežasčių turime labai didelę maisto švaistymo problemą. Ko pasekoje kyla kitos dvi – valstybės lėšų švaistymas ir vaikams tampa norma, jog maistą galima lengva ranka išmesti.
Reikia pasidžiaugti, jog yra tiekėjų, kurie reaguoja į pastabas, konsultuojasi ir siekia bendro tikslo – vaikų gerovės. Yra ir gerų pavyzdžių – viena įstaiga skiria vaikams kuponus (kurių vertė lygi savivaldybės skiriamai sumai) ir vaikai gali tos sumos ribose pasirinkti iš laisvo pasirinkimo valgiaraščio (gali ir papildomai primokėję, jei patiekalas brangesnis, pasirinkti jiems patinkantį variantą). Tokiu būdu tikslas pasiektas – vaikas gauna sveikatai palankų maitinimą, turi galimybę rinktis ir suvalgo išsirinktą patiekalą, taip išvengiama ne tik lėšų, bet ir maisto švaistymo.
Iš tiesų, vadovaujantis Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašu, tik labai nedidelė dalis priežiūros funkcijų yra priskirta Visuomenės sveikatos specialistams. Visuomenės sveikatos specialistai su savo pastabomis, nustačius neatitiktis, ne visada gali daryti ženkliai matomą įtaką maitinimo kokybės gerinimui. Tam reikia ir pačių ugdymo įstaigų administracijų, atsakingų institucijų ir visos ugdymo įstaigos bendruomenės įsitraukimo.
Tenka apgailestauti, kad imtasi gražios iniciatyvos – užtikrinti augančiam vaikui subalansuotą ir sveikatai palankią mitybą, tiksliau pietus, tik nėra nustatyto kontrolės mechanizmo, taip pat objektyvaus atgalinio ryšio – norėtųsi, kad suinteresuotas institucijas (pvz., LR SADM, LR SAM, savivaldybes) pasiektų reali informacija – ką galima pagaminti ir tiekti vaikams už nustatytą sumą, kiek išmetama maisto, kokios kokybės patiekalai/produktai pasiekia vaikus, ar visiems vaikams yra poreikis tokio maitinimo (teko susidurti, kad yra vaikų, kuriems nereikia tokio maitinimo), kaip organizuojami maisto daviniai ir kas yra juose tiekiama ir pan. Realybėje trūksta griežtos kontrolės, ar perspektyviniai nemokamo maitinimo valgiaraščiai paruošti kompetentingai ir pagal Vaikų maitinimo organizavimo aprašo reikalavimus? Kokia jų ir išduodamo maisto kokybė? Kaip yra įsisavinamos lėšos bei kaip galima išvengti situacijų piktnaudžiavimų?
