Vieša paslaptis, kad daliai mokinių namų darbus padeda paruošti dirbtinio intelekto (DI) programos. Mokytojai pripažįsta, kad sukontroliuoti dirbtinio intelekto pagalbą sudėtinga, o gal net neįmanoma, tad siūlo daugiau dėmesio skirti apsibrėžiant jo naudojimosi sąlygas ir taisykles. Švietimo ekspertai atkreipia dėmesį, kad tinkamai naudojamas DI gali tapti asmeniniu asistentu ugdymo procese.
„Pastebėti, kad darbas atliktas naudojantis DI, o mokinys nesąžiningai įvykdė užduotį, nėra sunku. Dažnai tokie tekstai pastebimi „plika akimi“ net nenaudojant jokių atpažinimo programėlių. Neretai jie išsiskiria netaisyklinga kalba, įvairių epitetų gausa, vaizdingais posakiais, kurių įprastai mokiniai nevartoja. Mokinio rašymo stilių pažįstantis mokytojas iš karto pastebi, jog tekstas ne jo sukurtas“, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Andželika Aleksandravičiūtė.
Pasak pedagogės, dažnai darbus, kuriuos padėjo atlikti DI, mokiniai skaito nerimtai, šypsosi, tarsi bando pamatyti, patikrinti, ar mokytoja mato, kad darbas atliktas ne jų.
Lietuvių kalbos mokytoja retkarčiais pritaiko dirbtinio intelekto programas ir pamokų metu – aiškinasi sąvokas, ieško pavyzdžių rašiniams, kūrybinėms užduotims su tekstu atlikti, paprašo sugeneruoti žodžius, susijusius su pasirinkta tema, o vėliau juos bando „įkomponuoti“ į rišlų žodinį ar rašytinį tekstą, pasitelkia DI kaip debatų dalyvį.
A. Aleksandravičiūtė neabejoja, kad po mėnesio ar kelerių metų DI niekur nedings, o tik tobulės, tad visiškai jo eliminuoti iš mokymosi proceso neverta. „Turbūt naudingiau būtų apsibrėžti naudojimosi ugdymo procese sąlygas ir taisykles, sutarti su mokiniais, kada leidžiama naudotis, kokiomis aplinkybėmis, mokytis įvertinti šaltinių patikimumą ir pan.“, – svarsto mokytoja.
Ar DI – asmeninis mokinio asistentas?
Teatro režisierius, dramaturgas, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ mokykloms skirtų programų kuratorius Justas Tertelis pripažįsta, kad dirbtinio intelekto programos – daugeliui dar nepažinta teritorija, atverianti naujas kūrybingumo galimybes.
„Mes visi – kūrėjai, mokytojai, mokiniai – mokomės ir mokysimės, kaip veikia dirbtinis intelektas ir kaip jį geriausiai pritaikyti ugdymo procese. Mokyklose dirbantys „Kūrybinių jungčių“ kūrėjai visuomet siekia pritaikyti kuo daugiau realaus gyvenimo priemonių ir DI čia ne išimtis, net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau jis tikrai atsiras mūsų projektuose. Visuomet didesnę vertę ir naudą patiria naujovėms atviros mokyklos, kurios linkusios naujoves išbandyti, rasti kaip jas taikyti, galvoja, kaip naujovę paversti savo savastimi“, – pastebi J. Tertelis.
„Kūrybinės jungtys“ jau beveik dešimtmetį Lietuvos mokyklose įgyvendina tęstinę programą „Tyrinėjimo menas“, kurios metu didžiausias dėmesys skiriamas kūrybingumo, kritinio mąstymo, bendradarbiavimo ir kitų XXI a. žmonėms svarbių kompetencijų ugdymui. Įvairių kūrybinių sričių profesionalai padeda mokiniams ir mokytojams spręsti konkrečius aktualius iššūkius ir pagerinti ugdymo procesą.
J. Tertelis neabejoja, kad švietimo ekspertai turėtų atsakingai įvertinti DI privalumus, vertes ir trūkumus bei jau dabar sutarti su mokiniais, kaip naudoti naują technologiją.
„Dalis švietimo ekspertų jau dabar įžvelgia dirbtinio intelekto potencialą mokymosi procese ir jį pavadina asmeniniu mokinio asistentu. Jeigu mokaisi ir nežinai, kokios nors temos, juk galima paklausti dirbtinio intelekto, norint praplėsti savo žinojimą. Žinoma, DI pateiktus duomenis visuomet reikia vertinti kritiškai“, – pastebi daugelį metų mokykloms skirtas programas kuruojantis dramaturgas.
J. Tertelio nuomone, DI gali mokiniams padėti pasiruošti daugelį dalykų temų, kad vėliau, pamokoje su mokytojais, galima būtų jau tik diskutuoti, praktiškai taikyti žinias sprendžiant klausimus ar uždavinius, jas gilinti: „Praktiškai taikant žinias galima realiau įvertinti mokinio pasiruošimą, išklausyti jo argumentus, loginį mąstymą. Žinoma, atsiveria ir naujos galimybės mokytojams, kurie uždavę tinkamas užklausas, gali surasti naujų idėjų užduotims, testams paruošti ar net refleksijoms aptarti.“
Iš karto atsakyti ar ieškoti kelio link atsakymo
„Kūrybinių jungčių“ programų kuratoriui pritaria ir Vilniaus universiteto Ugdymo mokslo instituto edukologas dr. Jogaila Vaitekaitis. Pasak eksperto, reaguodama į naujausias švietimo tendencijas UNESCO išleido rekomendacijas mokytojams, kaip mokytis su dirbtiniu intelektu.
„Iš tiesų mokytojams atsiveria įvairiausios galimybės, kaip paversti pamoką įtraukia, maksimaliai diferencijuota, individualizuota, pvz., adaptuoti testo užduotis pagal vakar ar šios dienos aktualijas ar ieškoti naujų užduočių formų. Sugalvojus užduotį vienai grupei, galima prašyti „Chat GPT“ sugalvoti įdomesnių ir skirtingų lygmenų užduočių variantų. Tik mokytojai turi skirti laiko, asmeninių pastangų mokytis, įvaldyti DI programas, formuluoti užklausas (angl. prompt engineering), kurios yra itin svarbios, siekiant gauti norimą rezultatą“, – teigia dr. J. Vaitekaitis.
Švietimo eksperto teigimu, dirbtinio intelekto technologija lyg lazda su dviem galais – galima surasti atsakymus ir juos parašyti arba galima prašyti DI programos paaiškinti, kaip pažingsniui išspręsti užduotį.
„Taikliai pateikiant užklausas, dirbtinis intelektas gali tave pedagogiškai vesti prie atsakymo, formulė po formulės. Jeigu buvo padaryta klaida, pateikti paaiškinimus, kaip taisyti ir tokiu būdu mokytis. Taip mokiniai namuose gali turėti savo asmeninį korepetitorių“, – J. Terteliui antrina dr. J. Vaitekaitis.
Pastebima, kad DI programos gali itin pagelbėti ir įtraukiant mokinius su spec. poreikiais ar kitataučius. Vaikams su regos ar klausos negalia galima parinkti didesnį šriftą ar įsidėjus ausinę geriau išgirsti užduotį. Kitos tautybės vaikams technologija padeda greitai išversti tekstą. Taip mokytojai gali sumažinti užduotims paruošti ar paaiškinti skirtą laiką.
Pagalba lavinant kritinį mąstymą
DI programos – gali būti naudingas įrankis, siekiant lavinti kritinį mąstymą. Pagal pasirinktą temą surasti argumentus už ir prieš bei taip diskutuoti, patikrinti, kokiais šaltiniais remiamasi, ar jie patikimi.
„Mokantis dirbti su DI mes lyg ir grįžtame prie vieno iš pagrindinių kritinio mąstymo elementų – tinkamo klausimo uždavimo. Pateikus užklausą DI labai aiškiai matoma, kad pakeitus klausimo formuluotę, pasikeičia ir atsakymai. Taip mokomasi užduoti tinkamus klausimus, norint gauti reikiamą informaciją“, – pastebi J. Tertelis.
Lavinant kritinį mąstymą dr. J. Vaitekaitis siūlo pasinaudoti sokratiškuoju modeliu, kuris paremtas diskusijomis ir ginčais.
„Į „Chat GPT“ užklausą įtraukus pasiūlymą padiskutuoti pagal sokratiškąjį metodą apie norimą temą, pavyzdžiui, apie religiją, tikėtina, kad DI pateiks daug įdomių ir provokuojančių atsakymų, įtrauks į dialogą, privers ginčytis. Namie padiskutavus su DI, ta pačia tema galima rengti debatus klasėje kartu su mokytojais kritiškai vertinti DI pateiktus argumentus bei šaltinius“, – pasakoja dr. J. Vaitekaitis.
Pasak edukologo, kritinį mąstymą galima ugdyti siūlant mokiniams suplanuoti tyrimą, kuris padėtų išspręsti konkrečią vietos problemą. Pavyzdžiui, kaip išsaugoti į Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšį arba ką daryti, kad dažnai praeinamas medinis tiltas nesulūžtų. Tinkamai užduodant klausimus, DI programa pateiks potencialius žingsnius ar net visą planą, kaip spręsti konkrečią problemą. Vėliau, susitikę klasėje, visi mokiniai gali palyginti savo, kartu su DI sukurtus planus, išsirinkti geriausią ir dirbdami grupėmis bandyti projektą įgyvendinti
Dr. J. Vaitekaitis prognozuoja, kad artimoje ateityje gali keistis ugdymo procesas. „Dažniausiai klasėje mokome mokinius, pristatome naują teoriją, o namie sprendžiame uždavinius. Ateityje gali būti atvirkštinis variantas – namie mokiniai su DI pagalba (asistentu) išsiaiškins naują medžiagą, o klasėje su mokytojų pagalba spręs uždavinius, rašys rašto darbus, diskutuos, treniruosis galvoti“, – tokią ateitį piešia edukologas.
