Vaikų ir jaunimo psichologės Aurelijos Ananjevaitės atviras laiškas mamoms ir tėčiams.
Mieli tėveliai ir mamytės,
trumpam užsimerkite. Giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Pakartokite tai kelis kartus. O dabar mintimis sugrįžkite į savo vaikystę. Ką pirmiausiai prisiminėte? Kokias drauge su tėvais praleistas akimirkas prisiminėt? Už ką labiausiai esate dėkingi tėvams?
Tikiu, kad kiekvienas turite ką papasakoti ir kuo pasidalinti. Apie šias akimirkas paprašau pasidalinti ir savo mokinių. Vieni degančiomis akimis ir nenustygdami vietoje pasakoja, kaip leido žaidimų vakarą drauge su tėvais.
Kiti su pasididžiavimu pasakoja, kaip tėvai išmokė važiuoti dviračiu.
Treti neužsičiaupdami gali pasakoti, kaip su tėvais drauge kopė į kalnus. Ir apie šias akimirkas jie gali pasakoti ne vieną ir ne du kartus. Tačiau tik labai retais atvejais išgirstu, kad vaikai pasakotų, jog yra tėčiui ar mamai dėkingi už naują išmanųjį telefoną ar planšetę.
Mano išklausytų istorijų sąraše dažniau surastume istorijų kaip vienam ar kitam mažajam draugui iškrito pieninis dantis nei istorijų apie naujai gautus daiktus. Kodėl tai pasakoju? Nes noriu pasakyti, kad vaikams svarbiausia akimirkos.
Vaikams svarbiausia bendravimas. Vaikams svarbiausia šiluma. Todėl ir noriu iškelti klausimą: kaip Jūs šeimoje dalinate šilumą vienas kitam? Kiek kiekvienas šeimoje laiko skiriate vienas kitam ir kiek daiktams, kurie jus supa (televizorius, kompiuteris, telefonas, planšetė ir pan.)?
Rašau šį laišką truputį su liūdesiu ir nusivylimu, nes matau, kiek vaikų būtent daiktų ir pinigų pagalba bando parodyti savo galimybes, gebėjimus ir jėgą. Bet juk visi puikiai suprantame, kad tokiu būdu tik maskuojamos silpnybės. Ir šios silpnybės pirmiausiai atsiranda šeimoje. Vaikai į darželius, mokyklas ir pas draugus eina taip, kaip mato tą darant savo tėvus. O bendrauja, žaidžia, dalinasi, guodžia, mušasi, piešia, skaito, pykstasi, džiaugiasi taip pat, kaip ir jų tėvai.
Dažnai vyresniems vaikams šeimoje sakoma: “Būk pavyzdžiu!”. Ne kartą ir mokytojai ar kiti suaugusieji išgirsta klausimą iš tėvų: „Kokį pavyzdį rodote mano vaikui?”.
Tačiau ar kada nors pagalvojote apie save? Ar kada nors reikalaudami iš kitų, pradėjote pirmiausiai nuo savęs? Jei norite, kad vaikas būtų geras draugas, pažiūrėkite, koks draugas esate jūs kitiems.
Jei norite, kad jūsų vaikas būtų geras mokinys, stebėkite kaip patys atsiliepiate apie mokyklą, mokytojus ir mokslus. Jei norite, kad jūsų vaikas būtų geras sūnus/duktė, stebėkite kokie jūs patys esate sūnūs ir dukros. Jei norite, kad vaikas užaugtų geru žmogumi, atraskite kokios vertybės yra jums geriausios.
Ir svarbiausia, būkite šalia vaiko, drauge su vaiku ir drąsiai iš naujo atraskite save. Argi nesmagu kartais ir savo viduje pažadinti savo vidinį vaiką? Todėl drauge su vaiku klausykite muzikos ir prisiminkite „Geltonų plytų kelias” dainelę. Drauge skaitykite knygas apie Mikės Pūkuotuko nuotykius.
Drauge sukurkite naują stalo ar lauko žaidimą. Drauge žaiskite lobių salą ir piratus. Drauge pūskite balionus, juokitės, pieškite, svajokite ir kurkite mažytes jaukias ir savas akimirkas.
Esu be galo dėkinga visiems tėveliams ir mamytėms, kurie kūrė, kuria ir moko tokias akimirkas kurti kitus. Esu dėkinga ir tiems, kurie išdrįs daugiau savo laiko paskirti (ar net paaukoti?) vaikui. Ir didelis ačiū tiems, kurie nuolat ugdo ir puoselėja (ar atranda?) tikrąsias vertybes bendraujant su vaikais.
Mėgaukimės akimirkomis drauge ir nepamirkime, kad tėvai – tai tikrieji pavyzdžiai vaikams.
