Kartų atotrūkis tarp tėvų ir vaikų yra visiškai normalus procesas – kiekviena pusė pasaulį suvokia iš unikalios perspektyvos. Ir tai, jog nuomonės išsiskiria, negalima vadinti jokia tragedija – būtent tai varo pasaulį į priekį. Natūralu – kiekviena karta siekia tapti kitokia, geresne už buvusią. Tačiau, jog taip nutiktų, kiekvienam jos atstovui reikia nuveikti daug darbų.
Dėka šiuolaikinių technologijų, išgarsėti galima ir per dieną. Todėl dažną šiandienos jaunuolį vilioja influencerių ar youtuberių karjeros fasadas – jie dievina šiuos veikėjus, iki galo nesuprasdami, koks sunkus darbas ir organizuotumas dažnai slypi po šiuo iš pažiūros žavingu rūbu.
Panašiai romantizuojama ir daugelis profesijų. Pavyzdžiui, teisininkų vaizdavimas filmuose ir televizijos serialuose jaunai asmenybei gali sudaryti įspūdį, kad šis darbas daugiausia susijęs su teismo dramomis. Tiesa ta, jog už viso to slypi krūvos dokumentų, varginančios derybos ir valandų valandas trunkantis kruopštus pasiruošimas užkulisiuose.
Todėl nestebina, jog visiškai nesusipažinę su pasirinktos srities niuansais, jaunuoliai „svajonių“ studijas Lietuvoje meta itin aktyviai – universitetą po pirmojo kurso palieka 15–20 proc. studentų, o kolegijose šie skaičiai siekia ir 20–30 proc.
O kas, jeigu šiems jaunuoliams jų svajonių profesiją duotume pasimatuoti dar mokyklos suole?
Mūsų mokykloje dešimties darbo dienų trukmės praktikos metu mokiniai gilinasi į įvairias sritis – nuo aviacijos iki teisės, medicinos ir viešųjų ryšių. Kai kurie jų turi galimybę savo kailiu išbandyti bendravimo su klientais dinamiką, o kiti susiduria su nepagražinta realybe, pavyzdžiui, ligoninės aplinka – nuo paprasčiausių sanitarinių užduočių iki itin emociškai sunkių momentų.
Po praktikos su mokiniais vykstantys pokalbiai patvirtina didžiulę šios programos vertę. Būsimi abiturientai dažnai būna įkvėpti iš naujo apsvarstyti savo egzaminų pasirinkimą, geriau jį suderinti su naujai atrastais siekiais arba tiesiog sustiprinti savo pirminį sprendimą.
Bėgant metams stebime, jog mūsų mokiniai patys diktuoja savo praktikos kryptis, pasirinkdami kelius, atitinkančius jų interesus ir svajones. Nuo pradedančiųjų ūkininkų, tyrinėjančių pažangios technikos ir skaitmeninio ūkininkavimo pasaulį, iki automobilių entuziastų, trokštančių turėti savo garažą. Svajonių profesijų paletė išties marga – nuo laboratorinių tyrimų iki grožio specialistų, nuo menininkų iki inžinierių.
Vienas iš kertinių šios privalomos praktikos aspektų – galimybė abiturientams iš naujo įvertinti savo egzaminų pasirinkimą. Reali patirtis dažnai gali suteikti naują požiūrį, pakeisti paradigmas ir išprovokuoti mintis, kurių nebūtų kilę sėdint mokyklos suole.
Tokios stažuotės neretam tampa lūžio tašku. Mokiniai gali atvykti į praktiką susižavėję tam tikru karjeros keliu ir tik tada suprasti, kad tikroji profesijos realybė neatitinka jo lūkesčių ar ambicijų. Ir atvirkščiai, jie gali atrasti netikėtą aistrą sričiai, apie kurią anksčiau negalvojo.
Abiem atvejais stažuotėse įgyta praktinė patirtis gali paskatinti jaunuolius persvarstyti savo egzaminų pasirinkimą – tai labai svarbus žingsnis, nes šie sprendimai lemia jų būsimą akademinį ir profesinį kelią. Galimybė lanksčiai keisti egzaminų pasirinkimą po praktikos būsimiems abiturientams suteikia saugumo garantą, jog jie nėra surakinti trajektorijoje, kuri jiems gali nebepatikti.
Tai, savo ruožtu, išaugina jų galimybes siekti geresnės ir sėkmingesnės ateities, nes jų karjeros sprendimai grindžiami patirtimi, o ne tik svajonėmis.
Tačiau nauda nėra vienpusė. Įmonės taip pat įžvelgia vertę – jos ne tik suteikia realią mokymosi platformą, bet ir neretu atveju gyvenimiškų pamokų moko savo būsimus darbuotojus.
Tad raginu tėvus, mokinius ir mokytojus ne tik sutelkti dėmesį į pažymius ir egzaminus, bet ir įvertinti didžiulę praktikos darbo vietoje reikšmę. Juk egzaminų pasirinkimą galima taisyti po praktikos, o mūsų mokinių emociniam bei psichiniam stabilumui būtina skirti daugiau dėmesio – kam laikyti 6 egzaminus, kuomet pasirinkta profesija reikalauja 3?
Išsilavinimas neturėtų būti lenktynės su kitais. Priešingai, tai turėtų būti kelionė savęs pažinimo ir efektyvumo link, kurioje kiekvienas mokinys atpažįsta savo stipriąsias puses, išnaudoja savo unikalius talentus ir mokosi įveikti profesinius iššūkius.
Mano, kaip švietimo ekspertės, tikslas – užtikrinti, jog kiekvienas mokinys į pasaulį žengtų turėdamas ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių bei supratimą apie darbo aplinką. Mano patirtis rodo, kad būtent toks žinių ir patirties derinys geriausiai paruošia jaunus žmones būsimai karjerai.
