„Vienas dažniausių mitų vis dar yra susijęs su manymu, kad dažniausiai seksualinė prievarta yra patiriama iš nepažįstamų žmonių”, – sako Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja docentė dr. Neringa Grigutytė.Seksualinis išnaudojimas Lietuvoje iki šiol yra opi problema, o skaudžiausia, kai aukomis tampa nepilnamečiai. N.Grigutytė atkreipė dėmesį, kad vaikus nuo mažens reikia mokyti, kada elgesys peržengia ribas bei pažeidžia įstatymus.
– Seksualinis smurtas turi daug veidų, ne visada jis atpažįstamas ir lengvai demaskuojamas…
– Seksualinis smurtas – tai bet kokie seksualinio pobūdžio veiksmai, daromi kitam asmeniui be šio asmens sutikimo. Dažniausiai girdime – išžaginimas, išprievartavimas, seksualinė prievarta, seksualinis tvirkinimas. Veiksmai gali varijuoti nuo prasiskverbimo iki lietimo, glamonių ar net būti bekontaktė prievarta. Kalbant apie vaikus, gali būti piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui arba naudojamasi itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės, fizinės negalios ar priklausomumo. Tokiu smurtu taip pat bus pripažįstamas vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas arba kitos vaikų seksualinio išnaudojimo formos, vaikų tvirkinimas.
– Kokie yra pagrindiniai seksualinio smurto ženklai, į kuriuos nepilnamečiai turėtų atkreipti dėmesį?
– Kai kalbame apie vaikus, jų amžius skiriasi, bet vaikai turi žinoti informaciją, kaip apsisaugoti ir reaguoti. Pavyzdžiui, nuo mažens jie turi žinoti bendras taisykles, kad tam tikros kūno dalys yra pridengiamos, jų negali liesti kiti, taip pat ir jie negali liesti kitų žmonių tų kūno dalių, mokėti atskirti gerus ir blogus prisilietimus, pasakyti, jei prisilietimas nepatinka, turėti patikimą suaugusį asmenį, į kurį galėtų kreiptis ištikus bėdai ar pasijutus nesaugiai. Augant vaikai turėtų mokytis išvengti kitų manipuliavimo, prašant saugoti netinkamą paslaptį, labiau suprasti savo jausmus, kai kiti asmenys jų ko nors prašo bei pasitikėti savo jausmais ir, remiantis jais, priimti sprendimus apie kito žmogaus elgesio (ne)tinkamumą.
Nepilnamečiai taip pat turi žinoti apie galimą prievartą per pasimatymus, kad negali būti spaudimo ir vertimo, pradedant nuo pažinčių programėlių saugumo taisyklių, iki galimų pavojaus ženklų per pasimatymą. Turėtume šviesti, kaip išvengti smurto ir žinoti, kur kreiptis, jei per pasimatymą jie arba draugai patyrė prievartą.
– Daug kam tikimybė patirti prievartą atrodo tolima, kol tai neįvyksta jiems ar jų artimiesiems. Ką vaikai ir paaugliai turėtų daryti, jei tai patiria arba pastebi?
– Jei įmanoma, seksualinį smurtą, kaip ir kiekvieną smurtą, būtina sustabdyti. Ne visada patys vaikai ar paaugliai tą gali padaryti, todėl būtina kreiptis į suaugusiuosius, iškviesti pagalbą. Tai tikrai nėra lengva, nes vaikai bijo būti patys apkaltinti, nepasitiki, nežino, kaip apie tai kalbėti. Svarbu būtų pagalvoti, kas iš aplinkinių suaugusiųjų būtų tas asmuo, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti – gal mokytojas, gal dėdė ar teta, draugo tėvai. Nepilnamečiai gali paskambinti į Vaikų ar Jaunimo liniją, kreiptis į nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, Paramos vaikams centrą, Saugaus vaiko centrą. Tačiau jeigu kas atsitinka, visuomet vertėtų susisiekti su Vaiko teisių apsaugos tarnyba ar policija.
Vienas geriausių pavyzdžių atkeliauja iš Islandijos ir Skandinavijos šalių – Vaiko namas. Įvykus seksualinei vaikų prievartai specialistai suvienija jėgas tiek išaiškinant nusikaltimą, tiek organizuojant pagalbą nukentėjusiam vaikui ir jo šeimai.
– Norą kreiptis pagalbos turbūt apsunkina visuomenėje vis dar sklandantys mitai apie prievartą?
– Vieni populiariausių mitų yra susiję su manymu, kad dažniausiai seksualinė prievarta yra patiriama iš nepažįstamų žmonių, kad patys vaikai savo elgesiu suvilioja ar išprovokuoja prievartautoją, arba meluoja, jog patyrė prievartą. Daug kas tiki, kad seksualiai prievartautojai yra degradavę, socialiai atstumiantys asmenys.
– Baisu net pagalvoti, kokius psichologinius (ir fizinius) randus palieka tokio pobūdžio smurtas…
– Priklausomai, kokia buvo prievarta, gali būti medicininiai sužeidimai, kurie laikui bėgant užgyja. Tačiau psichologinės pasekmės gali išlikti ilgą laiką paveikiant vaikų savivertę, psichologinę savijautą, kuriamus santykius su kitais. Pasikeičia elgesys, nukenčia mokslai. Taip pat gali atsirasti potrauminio streso ar kiti psichikos sutrikimai. Artimųjų parama ir supratimas vaikui yra svarbu įveikiant traumą. Tėvams (ir kitiems suaugusiems) pirmiausiai svarbu išklausyti vaiką, kai jis prabyla apie patirtą seksualinį smurtą, nekaltinti jo, pasakyti, kad teisingai pasielgė, jog pasakė, paaiškinti, ką toliau darys, ir pranešti vaiko teisių apsaugos specialistams arba policijai. Svarbu neignoruoti vaiko, jo nekaltinti ir neapsimesti, kad nieko neįvyko. Specialistų, pavyzdžiui, psichologų pagalba, gali praversti tiek vaikui susidoroti su įvykusia trauma, tiek jo tėvams ar kitiems artimos aplinkos nariams.
– Kaip technologijos gali padėti arba kenkti seksualinio smurto prevencijai ir švietimui?
– Viena vertus, vaikai ir paaugliai internete gali rasti pačios įvairiosios, nebūtinai tikslios ir teisingos, informacijos, pasiekti pornografiją, kuri formuoja nerealius įsivaizdavimus ir iškreipia realybę. Technologijos leidžia įrašinėti, filmuoti ir platinti netinkamo seksualinio pobūdžio informaciją (paaugliai nežino, kad seksualinio pobūdžio vaizdų platinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę). Tiesa, internete galima rasti informacijos apie mitus, patarimų, kaip saugiai elgtis ar kur kreiptis ištikus nelaimei. Yra kuriami prevenciniai filmai ir įvairios prevencinės pagalbos programėlės, kurios paaugliams yra priimtinesnės ir labiau pasiekiamos (pavyzdžiui, mobilioji programėlė mokykloms ,,Neužkibk, o užsidirbk” (NOU), skirta prekybos žmonėmis prevencijai).
