Motinos pienas – geriausias maistas kūdikiui. Tačiau ne visoms mamytėms žindyti mažylius sekasi sklandžiai. Patyrusių mamų paprašėme pasidalinti savo istorijomis, kurios įkvėps būsimas ir esamas mamytes.
Milda:
“Prieš gimdymą lankiau žindymo pamokėles ir labai dėl to džiaugiuosi, nes kažin ar viskas be jų būtų taip sėkmingai praėję… Tik pagimdžiusi sūnaus į palatą negavau, tačiau kitą dieną jau nuo ryto glaudžiau mažylį prie krūtinės. Labai norėjau maitinti ir iškart ėmiausi vaiką žindyti… Pamokėlėse buvo sakę, kad žindant neturi visai skaudėt, bet man kiekvienas vaiko siurbtelėjimas jautėsi ir skaudėjo, dėl to praktiškai dvi paras nemiegojau, kol įpratinau mažylį tinkamai apžioti krūtį…
Aišku, be vyro ir seselių pagalbos nebūčiau apsiėjusi. Sūnus valgė labai dažnai ir tarpai siekdavo daugiausiai valandą. Po dviejų mėnesių teko grįžti į darbą… Stresavau, nes neįsivaizdavau, kaip bus su maitinimu, tačiau radau išeitį įsigijus gerą pientraukį. Kas tris valandas nusitraukinėdavau, o grįžus namo būdavau visiškai “okupuota” sūnaus. Su vyro pagalba puikiai taip išsimaitinome iki 6 mėnesių, tuomet po truputį pradėjom įvedinėti košes, o pienelio rečiau duodavom. Dešimtą mėnesį nusprendžiau nutraukti maitinimą visiškai, todėl nusprendus nebenusitraukinėti pieno, jo pradėjo greitai mažėti, o per pora mėnesių ir visai dingo. Noriu visoms mamytėms palinkėti žindyti, nes tas jausmas neįkainojamas…”
Diana:
“Savo mažylę maitinau krūtimi iki 6 savaitės, paskui norėdama išsaugoti pienuką teko traukti pientraukiu. Mažoji prastai valgė iš krūtinės, ir kuo toliau tuo prasčiau darėsi, ji tiesiog rėkdavo prieš valgydama. Pienas pradėjo pamažu dingti, teko duoti mišinuka, tačiau nesilioviau reguliariai traukti pienuko pientraukiu. Iki šiol jo yra nemažai (mums dabar 4 mėnesiai), bet žinokit, tam užsispyrimo ir energijos reikia labai daug… Nei kur ilgam išeisi, nei kur išvažiuosi, tenka naktį kelkis maitint, paskui pienuką traukti. Tikiuosi iki 6 mėnesių pavyks taip išmaitinti. O paskui jau kaip gausis… Tik pastebėjau vieną dalyką – jei tik nenusitraukdavau pienuko, iškart pajausdavau jo sumažėjimą. Žodžiu, iš patirties galiu pasakyti – dažnas ir reguliarus maitinimas (mano atveju – pieno traukimas), poilsis, miegas ir didelis skysčių vartojimas labai gerina žindymo kokybę.”
Neringa:
“Apie pieno naudą, maitinimo pozas, pridėjimą prie krūties – informacijos apstu, o apie problemas dažnai nutylima. Ką daryti, kai pieno pilna, o jis nebėga ir krūtys kietėja; kai įdubę speneliai; kai vaikas gimė neišnešiotas, todėl nenori imti krūties, jam svarbiau miegoti nei valgyti? Man buvo visos šios problemos. Pati esu lieknutė, o krūtinė didžiulė. Ir kai prisipildė pieno, pati abiem rankom vos vieną krūtį išlaikydavau, o ką kalbėti apie nusitraukimą “pagal taisykles”.
Krūtys nuolat kietėdavo, baisiai skaudėjo. Prieš nusitraukimą padėdavo šilti kompresai, po nusitraukimo – ledas. Išbandyta viskas: nuo kopūstų lapų iki medaus ir morkų tarkio kompresų. Lankiausi pas specialistę, kuri padėdavo išmasažuoti krūtis. Ir, ačiū Dievui, turiu auksinį vyrą, kuris kas 5 valandas padėdavo man nusitraukti. Gimdymo skausmų net nepamenu, o krūtinės… Dabar laukiuosi antrojo. Krūtys tokios pat didelės, speneliai vis dar “įtraukti”, tik viliuosi, kad kūdikis gims tvirtas, pats godžiai trauks pieną ir problemos bus mažesnės. Frazes “Maitinti gali visos norinčios” palydžiu ne tik liūdna šypsena, bet ir kūno šiurpuliu.”
Auksė:
“Visų pirma, pagimdžiau natūraliai, sklandžiai ir iškart pamaitinau dukrytę. Po to atkentėjau, kaip akušerė liepė, dvi paras ištisinio “kabėjimo” ant krūties. Dėl to pasigamino daug pienelio, mažiukė išmoko žįsti. Tiesa, paskaudėjo spenelius nuo tekusio krūvio, tačiau padėjo kompresėliai. Nepirkau žinduko bei buteliuko, apie mišinukus niekad nesidomėjau.
Daviau dukrytei žįsti kada tik norėjo ir kiek tik norėjo, atsipalaidavau, neskaičiavau laiko, neieškojau grafiko, kurio nebuvo, neatsakinėjau tetulėm, ar pieno užtenka, netikėjau draugių su siaubingom žindymo istorijom, netikrinau, ar pienas neatrodo per liesas. Nepergyvenau, kad mažoji nebevalgo, o tik migdosi ar čiulpia krūtį savo malonumui. Nesigėdijau žindyti. Mačiau tik save ir savo kūdikį. Krūtys niekad nepasidarė itin skausmingos, nebuvo gumbų, netrūko pieno, jo visad buvo daug. Dabar mažylei 4,5 mėn ir aš nė trupučio neabejoju, kad žindysiu dar ilgai, kol pati atsisakys.”
Aurelija:
“Esu vis dar žindanti mama. Mano žindymo stažas dar trumpas, vos 6 mėnesiai ir savaitė, bet kol kas esu tos nuomonės, ir to pati sieksiu, kad žindyti reikia iki tol, kol vaikas pats atsisako. O mano žindymo pradžia, kaip man atrodo, buvo tikrai sudėtinga, reikalavo nemažai jėgu, pastangų ir užsispyrimo. Mano dukra gimė po skubios cezario pjūvio operacijos. Sunkumai prasidėjo, kai tik parvežė mane į palatą po operacijos ir atnešė mažylę. Man parą neleido keltis ir net galvos neleido judinti, todėl buvo labai ribotas žindymo pozų pasirinkimas. Mažylė paėmusi krūtį, greit ją paleisdavo. Po paros, ar dviejų, pradėjau nusitraukinėti pienuką, ir maitinti ją iš taurelės, viena krūtis jau buvo su didžiuliu guzu, bet pienukas bėgo. Vis bandžiau ta guzą išmasažuoti, bet niekaip nepavyko.
Iš ligoninės namo išleido po 6 parų, namuose buvo geriau, bet vis dar pienuką nusitraukinėjau. Atvažiavusi lankyti naujagimės, gydytoja bandė man įrodyt, kad nusitraukinėdama pieną ir maitindama kūdikį iš taurelės marinu ją badu, liepė maitinti iš buteliuko ir nevargti, bet aš nepasidaviau, Po 3 savaičių pabandžiau įduoti sveikają krūtį – VALGO! Kita krūtis su dar didesniu guzu, bet pienuko yra, toliau nusitraukinėju. Pasikviečiau naujagimių gydytoją į namus (ji vedė žindymo kursus nėštumo metu ir ligoninėje labai padėjo), kad pažiūrėtų, ar tikrai gerai valgom iš sveikosios krūties, pasakė kad viskas gerai. Tačiau mažoji nuolat kabėdavo prie krūties. Gulėdavome per dienas abi lovoje, vyras liepė nesukti galvos dėl nieko, tik rūpintis vaiku, o jis darydavo namuose viską: gamindavo, tvarkydavo…
Po 4 savaičių vargo dėl kietėjančios krūties atsiguliau į ligoninę operacijai. Išoperavo, o po operacijos pareiškė, kad žaizda gali ir nesugyti, kol maitinsiu, nes iš jos vis teka pienukas, o šlapiuojančios žaizdos sunkiai gyja. Man buvo šokas, nes prieš operaciją klausiau gydytojo, ar galėsiu po jos normaliai maitinti vaiką, ir mane patikino, kad vos ne iš karto po jos galėsiu glausti vaiką ir pamiršti visas bėdas. Buvau įsiutusi, nežinojau, nei ką galvot, nei kaip elgtis.
Iš vienos krūties vaikas nepavalgydavo, svoris neaugo, gerai, kad pakeitėme gydytoją ir ji labai skatino kuo daugiau žindyti iš sveikos krūties, o trūkumą kompensuoti mišinuku. Nusileidau, nemarinsi juk vaiko, daviau ir mišinuko, o valgymų tarpuose vis nusitraukinėjau pieną, kad tik kuo daugiau jo gamintųsi. Po poros savaičių tokių vargų, nusitraukinėjant pieną iš operuotos krūties, pastebėjau, kad žaizdelė visai užsitraukė ir pienukas pro ją jau nebėga. Nuo tada daviau valgyti iš abiejų krūtų. Dabar jau dukrytė pavalgo greičiau, o aš kartais pasiilgstu tų dienų, kai mažylė nepaleisdavo manęs iš lovos, nes tos dienos, būdavo tik mūsų.
Didžiausias ačiū mano vyrui, kuris, kaip ir aš, skaitė gyd. Vitkausko knygą apie žindymą, palaikė mane, nesiūlė pirkti mišinuko pirmomis dienomis. Medicinos personalas ligoninėje taip pat labai padėjo, jaučiau palaikymą iš gydytojų bei seselių.
Šia savo istorija norėtųsi pasidalinti su kuo daugiau mamų, kad mamos, kurios šiuo metu susiduria su žindymo sunkumais, nepasiduotų aplinkinių spaudimui, o mėgautųsi tomis akimirkomis, nes viskas yra laikina, laikas bėga, mūsų mažyliai auga, stiprėja, ir viskas labai greitai keičiasi.
Pienukas gaminasi galvoje, jeigu labai norėsite, tikėsite, viskas yra įmanoma!”