JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Žindymo pamokymai iš XIX amžiaus: kaip senos tiesos apsivertė aukštyn kojomis

Žindymo pamokymai iš XIX amžiaus: kaip senos tiesos apsivertė aukštyn kojomis

Įvairios klaidingos dogmos apie žindymą nuo praeitų amžių atsklido iki šių laikų. Pasirodo, žindymui dažnai sutrukdantys pamokymai iš knygų į knygas, periodinę spaudą keliavo ne nuo sovietmečio ir net ne nuo tarpukario, o nuo gerokai seniau. 1893 m. išleisto žurnalo „Ūkininkas“ priede „Negirdētas daiktas ir Geros rodos musų moterelems“ yra straipsnis apie žindymą.

Straipsnio „Kada ir kaip reikia kudykius žindyti“ autorius pasirašė Pusvyrio pseudonimu. Tai buvo vienas iš pedagogo, vadovėlių mokykloms autoriaus, publicisto, visuomenės veikėjo Juozo Damijonaičio slapyvardžių. Šis Lietuvos švietėjas savo pamokymuose vadovavosi tuo metu paplitusiomis medikų rekomendacijomis, kurios – laikas parodė – neretai buvo klaidingos. Tais laikais laktacijos principas buvo menkai suprantamas, dažnai, kalbant apie kūdikių mitybą, vadovautasi remiantis suaugusių žmonių mitybos principais. Šiais laikais apie motinos pieną, jo gamybą, žindymą žinoma kur kas daugiau. Tačiau dažnai nesidomintieji naujomis žiniomis vis dar vadovaujasi šiais daugiau nei šimto metų patarimais. Pažiūrėkime, kurie iš jų atlaikė laiko išbandymus ir yra vertingi net ir dabar, o kuriuos reikia nedelsiant pamiršti. 

 

„Po pirmam maudymui, kaip tik kūdikį apvelka, mažiukėlis užmiega ant kelių valandų (adynų). Praslinkus penkioms ar šešioms valandoms miego, kūdikis verkdamas pabunda ir apreiškia norą valgyti, nes yra alkanas.“

Netiesa. Geriausia ką tik gimusių naujagimių ne tik nemaudyti, bet net ir nenušluostyti. Verniksas (vaško tekstūros sluoksnis ant odos), su kuriuo gimsta kūdikis, suteikia papildomos apsaugos kūdikio odai, sužadina aktyvesnę mamos laktacijai reikalingų hormonų gamybą. Išmaudyti kūdikį pirmąkart pakanka vos grįžus iš ligoninės.

         

Geriausia, kad kūdikis pirmąkart pažįstų per dvi valandas nuo gimimo. Jeigu tik naujagimio būklė leidžia, geriausia, kad visos rutininės medicininės procedūros būtų atliekamos bent po dviejų valandų, o iki tol gimęs nuogutis naujagimis turėtų būti guldomas ant mamos, pats spirdamasis turėtų susirasti krūtį ir, tobulai ją apžiojęs, žįsti. Tai užtikrintų tolesnę sklandžią žindymo kelionę. Vis dėlto neverta panikuoti, jeigu pati pradžia nebuvo tokia – mama gali sėkmingai inicijuoti žindymą ir vėliau, tačiau tokiu atveju įvairių žindymo problemų tikimybė padidėja, o joms išspręsti gali prireikti gerų žinių apie žindymą. 

 

„Pažindžius kūdikį krekenomis, išsivalo viduriukai ir susistiprina jo mažas kūnelis.“

Tiesa. Krekenomis vadintas priešpienis. Dėl priešpienio iš žarnyno ima valytis pirmosios naujagimio išmatos, vadinamasis mekonijus. Priešpienyje yra gausus koncentratas medžiagų, kurių reikia žmogaus naujagimiui, pavyzdžiui, kamieninių ląstelių, epidermio augimo medžiagų, antikūnų, vitaminų ir kita. 

 

„Jeigu moteriškės krūtys mažai teturi pieno, tai reikia kūdikį tankiaus žindyti, idant jis sujudintų krūtis ir padėtų joms padauginti pieną.“

Tiesa. Kuo daugiau kūdikis žinda, tuo aktyviau vyksta pieno gamyba. Tik tas krūtų „sujudinimas“ neturėtų būti suprastas tiesiogiai – nepakanka vien judinti krūtis, turi būti žindoma tam, kad būtų stimuliuojami speneliai, areolės, o visa tai duotų signalą smegenims ir hormoninei sistemai gaminti daugiau pieno. 

 

„Kad kūdikis nori valgyti, o pieno krūtyse nėra, tai reikia duoti šviežio karvės pieno, sumaišyto <...>. Vieton šaukštuko geriaus vartoti guminį spenį.“

Netiesa. Retai susiklosto situacijų, kai kūdikiui nepakanka motinos pieno. Tačiau ir tuo atveju nereikia skubėti nieko papildomai duoti. Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar tikrai pieno trūksta. Tam vertinamas šlapinimosi ir išmatų dažnumas bei gausumas ir kūdikio svorio prieaugis. Kaip atspirtis gali būti skaičiuojama, kad vyresnis nei savaitės naujagimis prišlapintų per parą bent šešerias sunkesnes sauskelnes.

         

Jeigu vis dėlto įtariama, kad pieno trūksta, reikia išsiaiškinti, kokios problemos sukelia pieno stoką. Reikia įvertinti, ar taisyklingas vaiko prigludimas prie krūties, ar taisyklingas apžiojimas, ir esant reikalui tai taisyti. Taip pat reikia patikrinti naujagimio burnos anatomiją, ar neturi kokių nors sveikatos problemų, trukdančių efektyviai žįsti. Tą įvertinti gali žindymo ir laktacijos konsultantai (IBCLC) ir medikai. Taip pat reikia įvertinti moters sveikatos būklę, galimas priežastis, kurios lemia pieno stoką. Tokios priežastys yra itin retos, todėl labiausiai verta akcentuotis į žindymo technikos taisymą.

         

Vis dėlto, jeigu papildomo maisto davimas neišvengiamas, jokiu būdu neduokite karvės pieno, nes naujagimiui jis gali būti pražūtingas. Šiais laikais gali būti pasiūlytas motinos nutrauktas pienas, donorės pienas arba adaptuotas pieno mišinys. Jeigu anuomet buvo skatinta maitinti buteliuku su guminiu čiulptuku, tai dabar jau žinoma, kad maitinimas buteliuku ir čiulptuko davimas gali sumažinti arba išvis atimti kūdikio norą ir gebėjimą žįsti krūtį. Turėtų būti siūloma maitinti iš taurelės, švirkštuko be adatos, šaukštelio ar specialios maitinimo sistemos su itin plonomis žarnelėmis, tvirtinamomis prie moters krūtų ir spenelių. 

 

„Reikia tuo po gimdymui laikytis tvarkos kūdikio prie žindymo. Pirmuoju du mėnesiu reikia duot krūtį kūdikiui kas dvi valandos, o tankiau, jei kūdikis suvis mažai žinda.“

Tik iš dalies tiesa. Didelė klaida naujagimiui taikyti bet kokią tvarką ar grafiką žindant. Glausti prie krūties, mokytis žindyti ir mokyti žįsti reikia kaskart, kai tik kūdikis prašo. Prašymas – tai jau ir liežuvėlio kaišiojimas, galvytės sukiojimas, pirštukų kišimas į burną. Verkimas, rėkimas – jau ženklas, kad naujagimis peralko.

         

Sveikas naujagimis žinda ir kas valandą, ir kas dvi, kartais pamiega ir ilgėliau. Mama turėtų budėti, kad nebūtų ilgesnės pertraukos nei 3 valandos nuo vieno maitinimo pradžios iki kito maitinimo pradžios. Kai kurie naujagimiai būna pasyvūs, patys valgyti neprašo, juos reikia žadinti, žindyti ir stengtis, kad jie aktyviai žįstų bent 20 minučių. Senajame tekste teisingai rašoma, kad jeigu pažindo trumpai, kūdikis užmigo, neina jo išlaikyti budriu, kad efektyviai žįstų, tuomet reikia žadinti dažniau – kad ir po 45 minučių. 

 

„Nuo trečiojo mėnesio užtenka žindyti kas tris valandas.“

Netiesa. Žindyti reikia tada, kada vaikas nori. Jeigu nori kas 15 minučių, reikia žindyti kas 15 minučių, nepaisant to, kokio amžiaus kūdikis. Kartais kūdikiai nori tik atsigerti, o netrukus vėl nori krūties, nes nori riebes­nio „užkandžio“. O gal kartą trumpai pažindo, nes išsiblaškė, pamatęs musę, tačiau netrukus susizgribo, suprato dar neprivalgęs ir prašosi dar. Nelaikykite vaiko alkano, netaupykite pieno, jos vis bus ir bus. Patikėkite. 

 

„Iš pradžios kūdikis teišžinda vieną krūtį, o paskui – kitą, idant pienas galėtų kaip reikia išsidirbti ir išnokti.“

Beveik tiesa. Duoti vieną krūtį ar dvi per vieną maitinimą yra individualu. Kai kurioms moterims ir jų kūdikiams gali užtekti vienos krūties vienam valgymui, kitai mamos ir vaiko porai gali prireikti dviejų krūtų vienam maitinimui. Kartais kūdikiai, kurie įprastai per maitinimą žinda iš vienos krūties, gali pasiprašyti antros, o kartais, net ir išžindę antrąją, gali norėti dar – duokite vėl pirmąją krūtį. Greičiausiai kūdikiui augimo šuolis ir jam norisi daugiau pieno.

         

Pagrindinis principas – nekeisti krūtų, kol pastebite bent epizodinius gurkšnelius. Kuo rečiau naujagimis nuryja, tuo riebesnio pienuko kaupė burnytėje iki susidarė gurkšnis. Tačiau, jeigu vaikutis nestimuliuoja krūties, nežinda, o atrodo alkanas, verta jam pasiūlyti antrą krūtį. 

         

Antroji teiginio dalis iš dalies teisinga – duodamos žįsti iš abiejų krūtų, skatiname pieno gamybą, bet tik tuo atveju, kai krūtis yra kuo labiau ištuštinta, o dar geriau – sulauktos bent kelios pieno atleidimo reflekso bangos. Tačiau tai tikrai niekaip nesusiję su pieno „išnokimu“.  

 

„Pienas, kuris trumpą laiką tebuvęs krūtyse, esti vandeniuotas, nenunokęs ir neturi atsakomų maistinių dalių.“

Netiesa. Pienas krūtyse nenoksta. Tiesiog iš pradžių iš krūties bėga vandeningesnis, mažiau riebalų turintis pienas. Ilgiau žindant ir krūčiai tuštėjant, piene būna daugiau riebalų. Tačiau ne visuomet žindymo pradžioje pienas bus vandeningesnis – jeigu kūdikis norės pakartoti po 20 minučių ir duosite tą pačią krūtį, kūdikis gers vis dar riebų pieną, nes riebalai dar nebus praskiesti naujo liesesnio pieno. Kuo tuštesnė krūtis, tuo pienas joje riebesnis.

         

Štai kodėl pasiūlymas išsitraukti pieno ir pažiūrėti, koks jis ir kiek jo yra, visai neparodo, nei kokį pieno kiekį moters krūtys pagamina, nei kokia jo sudėtis. Tai priklauso nuo laiko, kada moteris nutrauks pieną – kiek laiko praėję po žindymo, kiek ilgai ji trauks pieną, kiek naujų pieno atleidimo bangų sulauks, ir nuo moters krūtų bei hormoninių ypatumų, kurie lemia, kiek pieno gali būti sukaupiama moters krūtyse ir kiek sparčiai jose gaminasi naujas pienas. Čia yra jau niuansai, kuriuos mokslas dar tyrinėja.

         

Tačiau jau seniai aišku, kad nagrinėjamame leidinyje parašyta priešingai: iš tikrųjų, jeigu mama dėl kokių nors priežasčių ilgai nežindys kūdikio, jos krūtys pritvinks ir didelė dalis pieno, esančio jose, bus liesas. Daug lieso pieno gali kenkti kūdikio žarnynui, todėl svarbu, kad būtų palaikomas balansas: mažylis turi galėti ir atsigerti, ir pavalgyti tada, kada jis nori. Geriausia palikti išžindomo pieno sudėtį reguliuoti pačiam valgytojui, nes joks mokslas niekada nepaaiškins, kokio riebumo, kokios sudėties pieno reikia konkrečiam vaikui trečiadienio pavakarę, o kokio reikia ketvirtadienio priešpiečiais. Tai visada gali skirtis.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI