Aukštas intelektas – didelis pranašumas. Nesvarbu, kokioje šeimoje gimėte – mokytojų ar darbininkų, suprantate, kad beveik kiekviename darbe geriau būti protingam.
Straipsnio autorė – psichologė Beatričė Kaziliūnaitė.
Žinoma, tėvams smagu, kai jų vaikas yra protingiausias darželyje ar klasėje. Tuomet tėvai gali pasipuikuoti savo vaikų laimėjimais: „maniškei dar tik ketveri, o jau skaito”; „mano Rokas tiek daug žino apie visokius vabalus, užaugęs tikriausiai bus biologas”. Aišku, ne visi vaikai nuo mažų dienų gali pasigirti išskirtiniais gabumais, tuomet dalis tėvų nusprendžia taisyti situaciją: „Monikai prasčiau sekasi matematika, todėl pasamdėme korepetitorių”; „sūnui nesiseka diktantai, todėl vasarą dar iš peties padirbėsime su kirčiavimu ir rašyba”. Nepaneigsi – tokios pastangos gali atnešti neblogų rezultatų, tačiau ar įmanoma iš esmės pakeisti vaiko gabumus?
Intelektų įvairovė
Kiekvienas žmogus ir be intelekto testų puikiausiai atpažįsta protingą pašnekovą. Jeigu kaimynas vaizdingai kalba, dėsto sudėtingus argumentus, greitai supranta jūsų mintis ir sugeba pralinksminti netikėtu juokeliu, nenustebsite sužinoję, kad jis dėsto universitete. Panašiai ir mokytojai jaučia, kuris vaikas protingas, bet pritingi, o kuris – tiesiog kalikas.
Kai reikia protingumą išmatuoti moksliškai, atsiranda daugiau keblumų. Tam sukurta daugybė testų ir vyrauja net kelios teorijos. Psichologijoje intelektas tiriamas jau seniai, o visiems gerai žinoma intelekto koeficiento (IQ) sąvoka prieš 100 metų pirmą kartą paminėta prancūzų psichologo Alfredo Binet. Jis gavo užduotį atrinkti mokinius, kuriems reikia papildomo mokymo. Jis paprašė vaikų atsakyti į įvairius klausimus. Tuomet vaikų amžių padalijo iš teisingų atsakymų skaičiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau klausimų jis atsakydavo. Taip skirtingo amžiaus vaikai galėjo gauti tokį patį įvertį. Buvo stebima, kokie rezultatai pasitaiko dažniausiai (sudaromos normos). Pagal tai vaikai buvo vertinami kaip turintys aukštesnį ar žemesnį intelektą. Šis ir panašaus tipo testai apima keletą sričių: reikia įsiminti skaičių seką, pasakyti, ko trūksta piešinyje, žinoti faktus (pavyzdžiui, kas parašė knygą „Didieji lūkesčiai”) ir t. t. Taip gaunami įverčiai iš skirtingų sričių ir galima pasakyti, kurioje vaikui geriau sekasi.
Vis dėlto protas – tik maža dalis didelėje dėlionėje. Protas nebūtinai lemia sėkmę ir ne visuomet aišku, kaip jis bus panaudotas. Dauguma vaikų yra vidutinio intelekto ir to visiškai pakanka, norint gyventi laimingą gyvenimą.Psichologė Beatričė KAZILIŪNAITĖ
Vėliau pastebėta, kad jei vienoje srityje vaiko rezultatai aukšti, didelė tikimybė, kad ir kitoje srityje jam puikiai sekasi. Pradėta svarstyti, kad visus rezultatus lemia vienas veiksnys. Jį pavadino veiksniu „G” (angl. general intelligence – bendrasis intelektas). Psichologas Josephas Faganas žengė dar žingsnį pirmyn ir iškėlė kitą idėją, kad žmogaus sėkmė intelekto testuose priklauso nuo suvokimo greičio. Žmogaus protas primena kompiuterį – kuo galingesnis procesorius, tuo greičiau jis dirba ir apdoroja daugiau duomenų.
Du vaikai gali augti toje pačioje aplinkoje, tačiau tas, kuris greičiau apdoroja informaciją, per tą patį laiką pasiims iš aplinkos daugiau žinių. Paprastai, bet originaliai galima išmatuoti net kūdikius. Mažylis stebi objektus, kol jam nusibosta, t. y. kol apdoroja vaizdą. Tuomet jo akys dairosi kito dirgiklio. J. Faganas rodė kūdikiams dvi nuotraukas ir matavo, kiek laiko jie stebi vieną nuotrauką. Tai, kad kūdikis pradeda žiūrėti į kitą nuotrauką, tyrėjas priimdavo kaip ženklą, kad pirmąją vaikas jau apdorojo. Žinoma, yra tikimybė, kad kai kurie vaikai tiesiog trumpiau išlaiko dėmesį, bet įdomiausia tai, kad šie rezultatai puikiai prognozavo ir vėlesnių tradicinių IQ testo rezultatus: jeigu kūdikystėje vaikas greitai apdoroja vaizdinę informaciją, darželyje jam geriau sekasi spręsti IQ testus. Raidos psichologė Susan Engel siūlo aklai nepasikliauti J. Fagano testu, kita vertus, pati idėja apie suvokimo greitį puikiai papildo turimas žinias apie vaikų intelektą.
Atsparusis intelektas
Prieš 50 metų Naujojoje Zelandijoje sveikatos apsauga ir medicina žengė didelį žingsnį pirmyn, todėl labai sumažėjo kūdikių mirtingumas – tėvų džiaugsmui, išgyvendavo vis daugiau naujagimių. Natūralioji atranka nebešienavo taip negailestingai kaip anksčiau, pavykdavo išgelbėti net labai silpnos sveikatos vaikelius.
Vis dėlto Naujosios Zelandijos gydytojai pradėjo nerimauti, kaip seksis šiems kūdikiams augti ir su kokiomis problemomis jie vėliau susidurs. Grupė šalies mokslininkų ir psichologų nusprendė atlikti ilgalaikį tyrimą ir nuolat stebėti šiuos kūdikius, kol jie užaugs. Iš viso tyrime dalyvavo 1037 kūdikiai, gimę Karalienės Marijos ligoninėje 1972 ir 1973 metais. Kas kelerius metus mokslininkai aplankydavo vaikus, atlikdavo tyrimus ir fiksuodavo jų būklę. Laikui bėgant tiriamųjų skaičius beveik nekito ir net sulaukę 21 metų dalyviai mielai atsakinėdavo į klausimus, tik 28 žmonės nusprendė toliau nebedalyvauti. Savaime suprantama, per porą tyrimo dešimtmečių medikai surinko daug vertingos informacijos apie tiriamųjų sveikatą, tačiau mums svarbiausia, kad pavyko gauti itin reikšmingų duomenų apie tai, kaip kinta žmogaus intelektas augant.
Intelektas buvo matuojamas kas kelerius metus. Paaiškėjo, kad daugumos (net 930) vaikų intelektas nekito, t. y. jų IQ visą tyrimo laiką buvo daugmaž vienodas. Mokslininkai apsidžiaugė pamanę, kad turi įrodymų, jog mūsų intelektas nepavaldus laikui.
Jeigu jūsų vaikas labai protingas, didelė tikimybė, kad knygos ir matematika jam patiks labiau nei vaikui su žemesniu intelektu. Jam labiau patiks mokytis naujų dalykų, jis bus smalsesnis, lengviau ir kūrybiškiau spręs problemas, greičiau perpras įvairią informaciją.Psichologė Beatričė KAZILIŪNAITĖ
Tačiau ne visų intelektas išliko stabilus. Kaip klostėsi kitų vaikų intelekto raida? Jų IQ testų įverčiai tai krito, tai leidosi, o svarbiausia – mokslininkai nepastebėjo jokių bendrų tendencijų. Matuojant pirmą kartą penkiametis gauna vidutinį įvertį, tačiau paauglystėje jo įvertis krinta. Kitas tiriamasis rodo priešingą rezultatą. Tokia įverčių karuselė būtų visiškai sujaukusi rezultatus, jeigu tiriamieji būtų atlikę testą tik du kartus.
Vis dėlto paskutinį kartą matuojant paaiškėjo, kad IQ vaikystėje ir suaugus nedaug skyrėsi, t. y. vaikystėje ir paauglystėje IQ įverčiai keitėsi, bet suaugusiojo IQ galiausiai tapdavo panašus į rezultatą vaikystėje. Mokslininkai spėja, kad aplinka galėjo trumpam paveikti vaikų intelektą. Remdamiesi šiuo tyrimu, jie padarė išvadą, kad gimstame ir mirštame būdami vienodai protingi. Šis tyrimas mums perša išvadą: gyvendami įgyjame daug žinių ir įgūdžių, bet mūsų intelektas mažai keičiasi. Ar tikrai?
Gali nuvesti arklį prie vandens, bet nepriversi jo gerti
Ankstesni tyrimai rodo, kad jeigu jūsų namuose nuo knygų ir visokių įrankių lūžta lentynos, meniški paveikslai kaba kiekviename kambaryje, o tų kambarių labai daug, jūsų vaikai bus protingesni. Šeimos narių pokalbiai taip pat labai svarbūs. Skirtingose šeimose augantys vaikai girdi nevienodą skaičių žodžių: išsilavinusių amerikiečių šeimos keturmetis yra girdėjęs iš viso 48 mln. žodžių, o socialinės rizikos šeimoje mažojo ausis pasiekia tik 13 milijonų. Kaip tikriausiai numanote, skiriasi ir kalbų pobūdis. Intelektualiai turtinga aplinka išties lavina ir vaikas gali pasisemti daug informacijos. Vis dėlto jūsų trečiokui nepradės geriau sektis mokykloje, jei nusipirksite visus Fiodoro Dostojevskio romanus, pakabinsite Vincento van Gogho reprodukciją, pasiskolinsite iš kaimyno įrankių, o kiekvieną vakarą išmoksite po naują tarptautinį žodį.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, iš dalies patys susikuria aplinką. Raidos psichologė Sandra Scarr stebėjo įvaikintus vaikus ir išsiaiškino, kad vaikai patys pasirenka savo nišą. Įsivaizduokime panašaus amžiaus sesę ir brolį – Eglę ir Šarūną. Eglė anksti išmoko kalbėti ir visuomet mėgo bendrauti. Ji nuolat klausosi aplinkinių pokalbių ir mielai pati vartoja neseniai išgirstus žodžius, pasakoja vaizdingas istorijas. Šarūnui nuo pat pradžių labiausiai patiko kubeliai ir kiti žaislai, iš kurių galima statyti bokštus ar pilis. Eglė ir Šarūnas užaugo viename kambaryje, turėjo panašius žaislus, ėjo į tą patį darželį… Eglei didžiausias malonumas klausytis, kaip kalbasi tėvai, giminės, draugės, ji taip pat noriai pasakoja savo istorijas, o broliukui nelabai įdomūs aplink vykstantys pokalbiai, Šarūnas mieliau su seneliu konstruoja lėktuvo modelį ar vienas iš kubelių dėlioja sudėtingus statinius. Nors ir auga panašiomis sąlygomis, abu vaikai kuria savo intelektinę aplinką. Jie nori, pastebi ir siekia skirtingų dalykų. Eglės aplinka turtingesnė žodžių, Šarūno – vaizdinių objektų. Skatinanti išorinė aplinka padeda vaikui tobulėti, tačiau jo pomėgiai ir genai nulems, kuria kryptimi ir kiek jis tobulės. Geriausia, ką tėvai vaikams gali suteikti, – leisti pasirinkti aplinką pagal savo pomėgius, o ne pagal tėvų lūkesčius ar neįgyvendintas svajones.
Vien proto laimei neužtenka…
Jeigu jūsų vaikas labai protingas, didelė tikimybė, kad knygos ir matematika jam patiks labiau nei vaikui su žemesniu intelektu. Jam labiau patiks mokytis naujų dalykų, jis bus smalsesnis, lengviau ir kūrybiškiau spręs problemas, greičiau perpras įvairią informaciją. Vis dėlto protas – tik maža dalis didelėje dėlionėje. Protas nebūtinai lemia sėkmę ir ne visuomet aišku, kaip jis bus panaudotas. Labai protingas žmogus gali panaudoti savo gabumus tikslams, kurie jums nepriimtini. Juk atominę bombą sukūrė aukšto intelekto mokslininkai. Reikia priimti faktą, kad dauguma vaikų yra vidutinio intelekto ir to visiškai pakanka, norint gyventi laimingą gyvenimą. Nuolatinis tėvų spaudimas siekti gerų rezultatų gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Kitą kartą, žiūrėdami į savo atžalą, paklauskite savęs: „Ar man tikrai taip svarbu, kad jis būtų protingiausias klasėje, o gal pakaks, kad būtų laimingas ir padorus žmogus?”