Po skyrybų tiek mama, tiek tėtis patiria stresą, susiduria su psichologinėmis problemomis, kaltėmis ir baimėmis. Apie išsiskyrusių tėvų, auginančių vaikus, problemas ir sprendimo būdus kalbame su Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologe Rasa Vaitkiene.
Remiantis gyventojų registro tarnybos duomenimis, iki 2013 m. pabaigos buvo užregistruotos 13698 santuokos ir 5027 ištuokos. Šie skaičiai rodo, kad išsiskiria daugiau nei trečdalis porų. Psichologė teigia, kad santuokai nutrūkus, sutuoktiniai pasuka į skirtingas puses, o vaikai lieka su vienu iš tėvų.
Kaip po skyrybų vyrui ir moteriai netapti priešais ir nepadaryti vaiko jų bendravimo įkaitu?
Žinoma, atslūgus pirminei įtampai po skyrybų, labai svarbu suaugusiems neišeiti į atvirą santykių karą. Reikia suprasti, kad gali būti sunku bendrauti vienas su kitu, nes emocijos kurį laiką bus labai stiprios, bet atminkite, kad vaikai yra abiejų, ne vieno ir kiekvienam teks prisiimti ir pasidalinti atsakomybę už juos.
Labai dažnai sutuoktiniai nepasiteisinus santuokai žemina vienas kitą arba tiesiog drastiškai nutraukia bet kokius santykius. Tiek vienu atveju, tiek kitu pirmiausia kenkiate vaikams bei jų saugumo jausmui. Būtina, kad vaikas iš jūsų sužinotų, kad tėvai su vaikais nesiskiria, nesvarbu, kad tėveliai gyvens atskirai. Neverskite vaiko šnipinėti, tarpininkauti sprendžiant Jūsų suaugusių problemas. Palaikydami įprastą vaikui režimą/dienotvarkę suteiksite vaikui stabilumo jausmą didesnių pokyčių gyvenimo etape.
Labai svarbu, kokia sutuoktinių pora buvo iki skyrybų – kaip jie sprendė konfliktus, kaip dalinosi pareigomis ir pan. Įvykus skyryboms, būtina aptarti kiekvieno iš sutuoktinio pareigas, pasikalbėti, kaip bus sprendžiami finansiniai klausimai, kiek kartų negyvenantis kartu tėvelis galės susitikti su savo vaikais ir, žinoma, laikytis šių susitarimų, o įvykus pasikeitimams būtinai pranešti savo buvusiam sutuoktiniui.
Kaip skyrybos paveikia vaikus?
Tėvų skyrybos yra stiprus stresinis išgyvenimas vaikui, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Pasekmės gali pasireikšti nebūtinai iš karto ir pačiomis įvairiausiomis formomis: vystymosi, emociniais ir elgesio sutrikimais. Nesantaika, konfliktai šeimoje, prasidedantys jau prieš skyrybas, neadekvatus tėvų dėmesys vaikui, atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį savijautą.
Vaikui gali pasireikšti įvairiausi sutrikimai: tikai; enurezė (naktinis šlapinimasis); agresyvumas; depresija; regresas; prieraišumo sutrikimai – nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas; priešiškumas, somatinės ligos; mokymosi sunkumai.
Ar egzistuoja perdėto pasiaukojimo problema, kai asmeninis gyvenimas ir vaiko priežiūra tarsi persipina?
Ši problema dažniau užklumpa moteris, joms ir taip sunkiau atsiriboti nuo vaikų problemų, jos labiau yra empatiškesnės ir emocionalesnės ir labai dažnai dėl nepavykusios santuokos pirmiausia kaltina save. Tada bando savo hipergloba kompensuoti tėčio nebuvimą, bet vaikas dėl to tik patiria psichologinę traumą. Taip vaikams daroma „meškos paslauga”. Nesveika, perdėta simbiozė pakenkia tiek vaikams, tiek pačiai mamai – vaikai nori pabėgti iš tokių dusinančių santykių, o pati mama dar kartą lieka nusivylusi ir atstumta.
Kas dažniausiai kreipiasi pagalbos į specialistus po skyrybų – vyrai ar moterys?
Deja, pas mus kreipiasi didžioji dalis moterų, nes vyrams sunkiau pripažinti, kad kažkas nepavyko ir dar verbalizuoti savo psichologines problemas. Žinoma, nuneigti, kad vyrai visiškai nesikreipia psichologinės pagalbos, negalima.
Ar dažnai po išsiskyrimo vaikas nebemato vieno iš tėvų?
Viskas priklauso nuo to, kaip aiškiai sutuoktiniai aptarė pareigų pasiskirstymą po skyrybų ir kaip jų laikosi. Kadangi Lietuvoje dar labai skaudi emigracijos problema, tad daugelį išsiskyrusių šeimų neišvengiamai išgyvena ir šią situaciją. Dažnai nutinka, kad vaikai lieka augti su vienu iš tėvu, dažniausiai – mama.
Kaip po skyrybų neužkrauti problemų vaikams?
Kalbėkite su vaiku apie esamą situaciją, kiek įmanoma labiau įtraukite vaiką į planuojamus pokyčius, kuo mažiau konfliktuokite vaiko akivaizdoje, nepaverskite vaiko konfliktų įrankiu, suteikite vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų, kiek tai įmanoma esamoje situacijoje, užtikrinkite vaiką, kad net įvykus skyrybų pokyčiams, jo gyvenimas nepasikeis dramatiškai, jis toliau bus mylimas abiejų tėvų ir toliau juo bus rūpinamasi taip pat, kaip anksčiau.
Ar vyrauja tėvų baimė dėl tinkamo vaikų auklėjimo?
Bendradarbiavimas tampa įmanomas, kai buvę sutuoktiniai fiziškai ir emociškai prisitaiko prie skyrybų sukeltų pokyčių. Šioje stadijoje geriausia tartis ir kurti bendradarbiavimo ryšius ir galvoti ne tik apie senųjų santykių pabaigą, bet ir apie naujųjų pradžią.
Nutrūkus mylinčių žmonių santykiams, kyla būtinybė sutvirtinti mylinčių tėvų santykius. Tokie santykiai apima rūpestį, kad vaikas kuo daugiau laiko praleistų su tėvu ar motina, įsitikinimą, kad prie vaiko nepriimtina buvusio sutuoktinio kritika, barniai, finansinių klausimų aiškinimasis. Atviras bendravimas tarpusavyje – geriausia išeitis. Taip pat dėl vaikų auklėjimo baimės kyla tiek išsiskyrusioms šeimoms, tiek kartu gyvenančioms.
Ne vaikas, o pasikeitęs jūsų bendravimas būtų pats geriausias ryšininkas. Jis apsaugotų vaiką nuo įsitraukimo į suaugusių gyvenimą, taigi ir nuo konfliktų, stiprių emocijų ir kaltės dėl įsipainiojimo į tėvų reikalus jausmo. Jūsų bendradarbiavimas apsaugotų vaikus nuo būtinybės pasirinkti vieną iš jūsų, nuo lojalumo, ištikimybės konflikto, kuris yra skaudžiausiai išgyvenamas ir labiausiai žalojantis vaiko gerovę veiksnys.
Motinos ir tėvo vaidmuo po skyrybų: ar vienas gali atstoti abu?
Yra tokia sena patarlė: „Motina yra tas asmuo, kuris gali užimti visų vietas, bet niekas negali užimti jos.” Suvokdamas, kad ir po skyrybų turi mamą bei tėtį, vaikas jausis saugus. Tyrimai rodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai labiau linkę nerimauti, negu jų bendraamžiai iš pilnų šeimų. Dar daugiau – jeigu tėtis pasirodo tik savaitgaliais, vaikai tai pradeda suvokti tai kaip šventę, o mamą sieja su nuobodžia kasdienybe bei rutina. Juk ji nuolat auklėja, verčia plautis rankas, daryti namų darbus.
Taigi, išsiskyrę tėvai turi suvokti, kad dingus meilei ir nebematant tolimesnių šeimyninių santykių privalo atsirasti bendradarbiavimo ryšiai tarpusavyje. Kuo anksčiau tai suvoksime ir nusistatysime pareigas, tuo mažiau žalos ir kančių suteiksime vaikui. Prisiminkime, kad vaikas yra abiejų tėvų susiėjimo vaisius, todėl norint, kad jis išaugtų pilnaverčiu žmogumi, dėkingu už gyvybę ir rūpestį, turime įdėti pastangų. Mylintis vaikas visada apsups dėmesiu ir išties pagalbos ranką, kai mums to reikės, juk vaikai – didžiausias turtas.
