Nors finansinis raštingumas padeda užtikrinti sėkmingą ekonominį gyvenimą, tyrimų rezultatai rodo, jog Lietuvoje vaikų ir paauglių iki 15 m. finansinio raštingumo lygis yra gerokai žemesnis nei kitose šalyse.
Ekonomistė, Šiaulių universiteto profesorė dr. Diana Cibulskienė pabrėžia, kad tam įtakos turi ne tik švietimo sistemoje vyravusios spragos, bet ir neigiami tėvų įpročiai. Mat daugiau galimybių būti finansiškai stabiliais, nepasinėrusiais į skolų liūną ir profesine prasme sėkmingesniais turi tie, kurie nuo mažumės dar šeimoje buvo mokomi, kaip reikia tinkamai elgtis su pinigais.
Švietimo įstaigos – tik viena sistemos dalelė
Finansinio raštingumo klausimu vis dar atsiliekame nuo kitų pasaulio šalių, tačiau situacija Lietuvoje pamažu gerėja. Kaip teigia D. Cibulskienė, apie finansinius dalykus su vaikais šiandien kalbama jau ikimokyklinėse įstaigose, finansinis raštingumas pagal kiekvieną amžiaus tarpsnį (nuo paprastesnių žaidybinių užduočių iki sudėtingesnių gyvenimiškų situacijų vertinimo) atitinkamai integruojamas į švietimo sistemos programas. Švietėjiškos veiklos organizuojant įvairius praktinius mokymus vis dažniau imasi ir didieji šalies bankai, kitos valstybinės ir verslo institucijos.
„Reikia tikėtis, kad tokia praktika duos teigiamą efektą ir ateityje vaikų, paauglių ir vėliau jau suaugusiųjų finansinio raštingumo lygis padidės. Vis tik svarbu nepamiršti, jog darželis ir mokykla yra tik viena sistemos dalelė – didžiausias darbas turi vykti būtent šeimoje. Net jei švietimo įstaigoje bus ugdomi finansinio raštingumo gebėjimai, o šeimos narių veiksmai bus priešingi, šios pastangos neduos norimų rezultatų”, – kalbėjo ekonomistė.
Mokote racionaliai elgtis ar skaičiuoti?
Finansinio raštingumo pradmenų mažuosius reikėtų pradėti mokyti kuo anksčiau – maždaug apie 3–5 m., vos tik vaikas pradeda orientuotis aplinkoje. „Vaiko finansinio raštingumo gebėjimai ne mažiau svarbūs nei socialiniai. Lygiai taip pat kaip mokome atžalas elgtis svečiuose, bendrauti su kitais vaikais, taip turime aiškinti, kad parduotuvėje ne visos prekės yra perkamos. Arba – kada ir kiek knygučių, pieštukų ar saldainių galima pirkti, nes namuose jau ir taip yra”, – aiškino D. Cibulskienė.
Anot jos, šeimoje jau nuo mažens turėtų būti diegiami saikingo vartojimo ir atsakingo skolinimosi principai, lavinami tinkamo lėšų planavimo ir paskirstymo įgūdžiai. Vis tik kokie bus ankstyvieji vaiko finansinio raštingumo įgūdžiai ir gebėjimai tiesiogiai priklauso ir nuo tėvų žinių bei racionalių finansinio elgesio įpročių.
„Remiantis neseniai atliktais tyrimais, tėvai, kurie vaikystėje buvo mokomi, kaip elgtis su pinigais, užaugę savo atžalas moko, kaip uždirbti pinigus, juos planuoti, paskirstyti. Tuo tarpu finansiškai mažiau išprusę tėvai savo vaikus temoko pinigus atskirti ir skaičiuoti. Vis tik realiame gyvenime vien gerai mokėti skaičiuoti finansų nepakanka”, – sakė Šiaulių universiteto profesorė.
Įtraukite į šeimos biudžeto planavimą
Dalydamasi patarimais, kaip efektyviai mokyti vaikus finansinio raštingumo, D. Cibulskienė pabrėžia, jog itin svarbu mažuosius įtraukti į diskusijas apie šeimos biudžeto planavimą. Kitaip tariant, visai šeimai drauge kalbėtis, kiek išleidžiama maistui, būstui, drabužiams, kiek atidedama lėšų atostogoms, kiek skiriama santaupoms ir pan.
Taip pat naudinga, leisti vaikams ir paaugliams papildomai užsidirbti atliekant ne kasdienius, o papildomus darbus, tokius kaip mašinos plovimas, kaimynų vaikų priežiūra ar pastarųjų šuns pavedžiojimas ir pan. Žinoma, svarbu, kad vaikas suvoktų, jog pinigai mokami tik už gerai atliktą darbą, o ne už patį procesą.
„Tik tada vaikai suvoks, kad pinigai neatsiranda iš „dėžės”, į kurią įdėjus „plastikinę kortelę” labai lengvai iškrenta pinigai, arba kad toji „plastikinė kortelė” – neribota, vadinasi, gali pirkti, kiek nori. Vaikams būtina aiškinti, jog pinigai yra uždirbami ir jie turi tam tikrą ribą. Taip pat svarbu aiškiai įvardyti, kad visi šeimos nariai, o kartu ir patys vaikai, yra vienodai atsakingi už šeimos finansinę gerovę. Pamatysite, jog įtraukti į šiuos sprendimus mažieji prieš prašydami nupirkti tam tikrą daiktą gerai pagalvos”, – vardijo ekonomistė.
Atsižvelgiant į vaikų amžių, pastarieji turėtų būti supažindinami ir su būsto ir kito turto, sveikatos bei gyvybės draudimo svarba. „Išaiškinkite jiems, kad atsitikus nepalankiai situacijai, yra galimybė sumažinti patirtus nuostolius. Vaikai turi žinoti, kiek kainuoja draudimas ir kiek sumokama arba gaunama, jei kažkas atsitinka. Taip jie bus supažindinti su apsidraudimo nuo galimų papildomų išlaidų galimybe, – pasakojo D. Cibulskienė. – Konkrečiais gyvenimiškais pavyzdžiais vaikams pravartu paaiškinti, ir kas yra paskolos. Akcentuoti, kad tai yra svetimi pinigai ir juos anksčiau ar vėliau reikės grąžinti ir dar sumokėti už naudojimąsi jais, t. y. palūkanas.”
Užsidirbti leiskite, tačiau protingai
Kaip gerosios patirties pavyzdį D. Cibulskienė pateikia ir tėvų mokamus kišenpinigius. Nuo pirmos klasės vaikams jau galima mokėti tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, per savaitę 0,5–1 eurą, didinant ją pagal amžių ir galimybes. O štai vyresniems vaikams galima atidaryti banko sąskaitą, išimti kortelę, kurioje kas mėnesį būtų pervesta aiški suma.
„Vaikui paaiškinkite, kad tai yra pinigai, skirti jo asmeninėms, papildomoms išlaidoms – ne maistui ar būtinoms reikmėms. Akcentuokite, kad vaikas juos gali išleisti iš karto ar pamažu: nusipirkti saldainių, ledų ar nueiti į kiną arba taupyti turėdamas tikslą nusipirkit dviratį, riedlentę, kompiuterį, o gal net ir prisidėti prie „brangesnių” atostogų ar pramogų jų metu. Taip ugdysite ne tik vaikų pinigų vertės suvokimą, bet kartu ir kantrybę bei atsakomybę už turimų pinigų paskirstymą”, – patarė Šiaulių universiteto profesorė.
Taip pat naudinga, leisti vaikams ir paaugliams papildomai užsidirbti atliekant ne kasdienius, o papildomus darbus, tokius kaip mašinos plovimas, kaimynų vaikų priežiūra ar pastarųjų šuns pavedžiojimas ir pan. Žinoma, svarbu, kad vaikas suvoktų, jog pinigai mokami tik už gerai atliktą darbą, o ne už patį procesą.
„Pasitaiko, kad tėvai ima mokėti pinigus už vaiko mokymosi rezultatus arba už tai, kad jis susitvarkė savo kambarį, išnešė šiukšles ar išplovė indus, t. y. už namų ruošos darbus. Mano galva, tokia praktika nėra gera – juk kai vaikas suaugs ir gyvens savo šeimoje, ar jam bus mokama už tai, kad išneš šiukšles? Aišku, kad ne, todėl visuomet reikia aiškiai apsibrėžti, kad yra kasdieniai darbai – pareigos ir papildomi darbai, už kuriuos galima užsidirbti”, – aiškino D. Cibulskienė.
