53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Buvau nusprendusi gimdyti su vyru ir be nuskausminamųjų

Buvau nusprendusi gimdyti su vyru ir be nuskausminamųjų, bet…

Norite papasakoti savo gimdymo istoriją? Nedelskite, laukiame jūsų laiškų el.paštu portalas@tavovaikas.lt.

Esu iš tų mamų, kurios nuo pat pastojimo labai domisi viskuo, kas susiję su vaiku. Pradėjau domėtis nuo savo būsenos (nėštumo), tada – vaiko vystymasis, gimdymas ir t.t. Daug skaičiau apie gimdymą, lankiau nėščiųjų kursus. Po jų nusprendžiau, kad gimdysiu be nuskausminamųjų, kad gimdyme dalyvaus vyras. Bet viskas buvo priešingai.

Pirmiausia tai, kad visą laiką mėginau paruošti vyrą gimdymui, bet nesisekė. Jis aiškino, kad labai bijo, kad nualps (jaučiu, dauguma tvirtina tą patį, o alpsta tik vienetai). Bandžiau rodyti gimdymo filmukus, kalbėjau apie riziką, jei gimdyčiau viena. Juk maža kas nutiktų, o jis būtų vienintelis liudininkas. Nepadėjo.

Planuota operacija

Nėštumas nebuvo labai sunkus, tik jaučiau skrandžio rūgščių kilimą, kojų tinimą, stuburo skausmus. Dirbau ilgiau nei dauguma ir, regis, viskas buvo puiku, tačiau turėjau nepaaiškinamą nuojautą. Esmė ta, kad ultragarso tyrimą darė tik 19 nėštumo savaitę. Vėliau neveikė aparatas, o ir tikrint lyg nebuvo reikalo. Nuėjusi pas ginekologę rašyti prašymo dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, išsireikalavau dar vieno ultragarso tyrimo. Nors nebuvo jokio reikalo, bet paprašiau. Ir nuojauta neapgavo. Jau veikiantis aparatas parodė, kad mano pilvelyje vaikelis (taip vadinu, nes lyties nesimatė) sėdi! Gavau siuntimą vykti į gimdymo namus išsamesniems tyrimams.

Gimdymo namuose patarė daryti pratimus, kurie galbūt padės vaikučiui apsiversti. Sužinojau ir tai, kad vaikas tikrai „sėdi“ ir ne šiaip sau, o jam dar apsivijusi bambagyslė apie kaklą. Taigi, jis neapsivers. Teliko nuspręsti datą ir suplanuoti cezario pjūvio operaciją.

Su šia žinia nesusitaikiau iki pat nėštumo pabaigos.

Giminių patarta, pasiskambinau rekomenduotai vienų gimdymo namų ginekologei. Ji mane apžiūrėjusi suteikė vilties, kad galiu turėti šansą pati pagimdyti, jei pavyktų vaikutį apversti. Apie tai dar nebuvau girdėjusi, bet jei yra galimybė, siūlau visoms tai išbandyti. Guliausi į ligoninę šiai gal ir nelabai maloniai procedūrai. Juk verta pamėginti. Tačiau mano mažylis sukimui nepasidavė. Ech, kaip gaila. Tiek turėjau vilties. Grįžau namo su numatyta operacijos diena. 

Vaikelis duoda ženklą

Rytojaus diena susitvarkiau namus, su vyru pasigaminome pačią skaniausią vakarinę. O desertui užsimaniau kakavos ir bandelių. Išsiunčiau vyrą nupirkti. Pirmą kartą per visą nėštumą kažko labai labai užsimaniau, ir vyras atsakyti negalėjo. Pasimaiviau su dideliu pilvuku prieš veidrodį.Pasirodė keistas papilvėje gumbiukas žiūrint iš šalies. Pamaniau, kad taip turi būti. Ai, dar. Kelis kartus dieną ėjau su „dideliu“ reikalu i WC. Esu skaičiusi, kad prieš gimdymą kai kam laisvėja viduriai, bet gi man viskas normaliai. Ne kartą pasijuokiau, kad kaži kuo čia viskas baigsis, bet save raminau, kad gal tik sutapimas. Nusipraususi atsiguliau paskaičiuoti judesiukų. Pirmas judesys pasirodė toks keistas. Toks lyg pokšt! Dar masčiau kam priskirti – spyriui ar sujudėjimui. Su antru viskas aišku – sujudėjo. O su trečiu judesiu – vėl pokšt. Nubėgo vaisiaus vandenys.

Staigiai šokau iš lovos, o slidumas, neįmanoma paeiti. Šaukiu vyrui, kad teks važiuoti, o jis net nusipraust nespėjo. Paskambinau daktarei, kad jau atvažiuoju. Apsirengiam, griebiam krepšį (laimė, grįžusi iš ligoninės nespėjau jo iškraustyti) ir išskubame. Taip džiaugiausi, kad vaikutis DAVĖ ŽENKLĄ.

Toliau neapsiėjom be nuotykių. Visgi stresas. Vyras sustoja prie bankomato ir pamiršta PIN kodą. Dar gerai, kad neužblokuoja kortelės, kol patikslinau kodą. Spaudžia vyras į ligoninę ir nebežino kelio. Bevažiuodamas pradeda man aiškinti, kaip kvėpuoti (veikia matyti filmai). Pasakau, kad man nereikia taip kvėpuoti, nes nieko neskauda. Pasiūliau jam pačiam taip kvėpuoti. Važiuoja vyras ir giliai kvėpuoja. Ima juokas, nors pačią krečia nervinis drebulys. Nors lyg nėra reikalo, bet nieko sau nepadarau. 

Ligoninėje

Ligoninėje gydytoja manęs jau laukė. Greitai paruošė operacijai, aš jau operacinėje. Tebedrebu. Suleidžia į stuburą vaistų ir viskas vyksta labai, labai greitai. Išgirstu kūdikio riksmą – mergytė! Kadangi važiavome su išrinktais tiek mergytės, tiek berniuko vardais, iš karto pasakiau, kuo ji vardu. Mergytė sveika, bet ją apžiūri seselės. Viską stebiu nepatikliai. Anesteziologė kalusia, kaip jaučiuosi. Atsakau, kad gerai (mastydama apie savo būklę). O ji mane pataiso, sako „sakyk, kad laiminga“. Regis net nespėjau pagalvoti apie laimę, nes viskas taip greitai.

Paguldo dukrytę ant krūtinės. Pirmas vaizdas toks: guli šiltai susupta ir atkišusi vidurinį pirštą gailiai verkia. Žodžiais nenusakomas jausmas. Aš jau mama, regis, taip netikėtai ir labai greitai. Pasidžiaugiau savo pirmagime ir ją išvežė į kūdikių skyrių. Baigusios mane susiūti atidengia užuolaidėlę, kuri buvo ties kojomis. Keistas jausmas: matau kojas, jos lyg mano, bet daktarė jas lanksto, o aš nieko nejaučiu.

Išvežė pooperacinę palatą. Tebedrebu. Paskui įleidžia vyrą. Abu tokie laimingi, pasidalijame pirmais įspūdžiais apie mūsų dukrytę. Kadangi neėmėme mokamos palatos, vyrą paleidžia namo. Lieku viena. Nors šalia skaniai knarkia dar viena mamyte, man užmigti nepavyksta. Ir skaičiuoju, meldžiuosi, bet niekas nepadeda. Drebu ir viskas. Nors prižiūrėjusi seselė patarė pamiegoti, kol galiu, akių nesumerkiau iki paryčių.

Pavykus užmigti dingo ir tas nelemtas drebulys. Anksti atneša dukrytę pirmą kartą pamaitinti. Seselė grubiai man numeta dukrytę sakydama, kad ji garsiausiai praverkė visą tą laiką… Net širdį suspaudė. Dar po kelių valandų atskubėjo vyras. Vėl atvežė dukrytę, ir visi atkeliavome į palatą.

Nesuprantu mamų, kurios ryžtasi cezario operacijai be svarbios priežasties. Tik dėl to, kad bijo jog „ten“ kažkas išsitampys ar dėl skausmo. Nežinau, kaip joms, bet pooperacinis laikotarpis man asmeniškai buvo labai sunkus. Nuolat skaudėjo pilvą, buvo riboti judesiai. Net maitinti pasidėjusi ant rankų dukrytės negalėjau. Pilvas nutirpęs laikėsi gal pusę metų. Ir dar daug daug niuansų. Labai tikiuosi, kad kitą vaikelį turėsiu galimybę gimdyti pati.

Mano išsaugoti straipsniai