Ligitos istorija yra aukso vertės, ypač toms šeimoms, kurių vaikučiai į pasaulį pasibeldžia per anksti. Kaip išmokyti žįsti per anksti gimusius ir dėl to silpnus vaikučius?
Mano dvyniai į pasaulį atėjo 33 savaitę.
Netikėtai prasidėjo kraujavimas, skubiai atliko cezario pjūvio operaciją, po kurios vaikučiai atsidūrė reanimacijoje.
Kitą dieną nuėjau aplankyti. Vaikučiai gulėjo su pajungtais kvėpavimo aparatais, lašelinėmis. Stovėjau, žiūrėjau į juos ir ašaros riedėjo ant apklotėlio. Gavau nurodymą atnešti priešpienio. Grįžau į palatą su taurele ir pradėjau „dirbti”. 15 minučių – 1 lašas. Per dvi valandas pritraukiau 2 mililitrus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Horoskopas mamai ir tėčiui: kokie esate tėvai?
Kokios žinomos mamos pirmą vaiką gimdė sulaukusios 40 ir daugiau?
Nubėgu iki reanimacijos, nunešu tuos lašelius ir mane informuoja, kad turiu atnešti pienuko kas 4 valandas. 21 valandą vakare – paskutinis maitinimas.
Grįžusi vėl įnirtingai dirbu.
Dabar jau niekas nebebėgo… Pasiprašiau sesutės pagalbos, ir ji prispaudė 5 mililitrus! Jaučiau tokį palengvėjimą! Kitą dieną krūtys jau mėlynos nuo maigymo… Stengiausi iš paskutiniųjų, pavargau, lankytojų nenorėjau matyti, akyse tik vaikučiai, taurelė ir skaudanti krūtinė..
Išgyvenau begalę emocijų, pradedant nuo fizinio skausmo iki nusivylimo savimi. Kai pavykdavo, didžiavausi savimi. Bet reanimacijoje man pasakė, kad tiek pieno, kiek atnešu, per mažai, turiu dar labiau stengtis…
Trečią parą pas kaimynę jau bėgo pienukas, o aš gaudžiau lašus… Gal dar paveikė ir nuovargis, nuolatinis galvojimas apie mažylius, apie tai, kad ne apie tokį jų atėjimą į pasaulį svajojau. Liūdėjau, kad aš jų dar net nepaliečiau, neprisiliečiau, kad jiems trūksta manęs, kad, galbūt, jie galvoja, kad mama juos paliko…
Galvą geldavo nuo vidinio skausmo, trečią parą nemiegojau… Atrodo, tūkstančius kartų lengviau pririnkčiau ašarų sklidiną taurelę, bet ne priešpienio.
Krūtys jau degė nuo maigymo, o pienelio vis nebuvo.
Psichologiškai jaučiausi blogai, kai kas kartą palatos kaimynė parodydavo savo pritraukto pieno kiekį. Ir pasilenkus dirbau, ir su abiem rankom, o vyras laikydavo taurelę, bet pienuko nebuvo. Trečią parą aplankius vaikelius pamačiau, kad mano net trys taurelės su priešpieniu sustatytos ir nepajudintos. Gaunu atsakymą, kad vaikučiams prasidėjo virškinimo problemos, netoleruoja pieno.
Apėmė didelė neviltis, ir vienintelis klausimas – kodėl?
Tiek stengtasi, ir veltui.. Buvo atėjusi mintis, kad gal sesutės nelabai ir stengėsi sugirdyti… O aš kiaurą dieną dirbu: arba maigau krūtis, arba verkiu…
Pasiprašius kitos sesučių pamainos pagalbos, gaunu atsakymą, kad jokių žindymo specialistų čia nėra, ir tai tik mano reikalas… Aš tą puikiai supratau, kad čia tik mano reikalas, bet jėgos jau mažėjo…
Penktą parą perkėlė dukrelę į naujagimių skyrių. Ten budėjo nuostabi sesutė, kuri patarė, kad pasidėčiau vaikučių nuotrauką šalia, galvočiau apie juos traukdama pieną.
Naktį praleidau namuose.
Pirma naktis, kada aš šiek tiek pamiegojau. Ankstyvą rytą atsikeliu spausti priešpienio, kuris man jau kėlė labai didelį nerimą… Ir – stebuklas. Pienelis! Su vyru kupini džiaugsmo važiuojam i ligoninę. Pienuką padalinam dukrelei ir sūnui, kuris vis dar gulėjo reanimacijoje.
Prie mano akių dukrelė sugėrė savo mažą porciją. To reginio, rodos, niekada nepamiršiu. Kaip godžiai gėrė, net lūpytėmis čepsėjo… Taip širdyje paliko gera, kad mano vaikai gaus mano pienelio, nuo kurio jie sutvirtės, ir grįšime visi sveiki namučio…
Gavau vienvietę palatą, kadangi mūsų trys. Kas tris valandas turiu nusitraukinėti pienelio abiems vaikams. Pienelis bėga, bet ne fontanu. Sesuo atsiunčia pientraukį, tad darbas turėtų palengvėti. Deja, bet aš jo nemoku susikonstruoti tinkamai, jis man netraukia pienelio. Apima isterija, nes jau laikas bėgti į reanimaciją pas sūnelį, ir taip pat maitinti inkubatoriuje gulinčią dukrytę. Padeda moteris iš gretimos palatos.
Taip ir dirbau ištisą parą: kas tris valandas nusitraukiu pienelio, tada vaikučius pamaitina. Dar kitą dieną atvežė į palatą ir sūnų, mes jau buvome visi kartu. Tėvelis atvažiuodavo po darbų, ir būdavo dažnai su mumis iki 24 valandos. Man leisdavo numigti, o pats, pamaitinęs vaikučius, važiuodavo namo.
Ir jam sekėsi puikiai! Pamaitindavo dukrytę, nes ji labai greit sugerdavo pienelį, kaip siurbėliukas, trys sekundės, ir darbas baigtas! Po to ateidavo eilė sūneliui. Pamaitini, palauki, kol atsirūgs, ir vėl eini indelių sterilizuoti. Rodės, tiek indų ir taip dažnai, gyvenime nesam plovę…
Po beveik mėnesio ligoninėje grįžome namo.
Ir prasidėjo didysis darbas. Žindymas. Teko skaityti įvairios literatūros besilaukiant, bet viena yra skaityti, o kita tai atlikti realiame gyvenime…
Vaikučiai buvo pripratę gerti iš buteliukų. Ligoninėje mus pamokė, kad reiktų pasverti vaikelį prieš žindymą ir po jo. Taip bus matyti, kiek jis suvalgo. Pabandėme ligoninėje pora sykių, bet didysis darbas laukė namuose.
Iš pradžių vaikučiai net nebandė imti krūties. Pamenu, paimu vaiką, kišu jam i burnytę krūtį, o jis žiūri į mane ir tarsi klausia: „Mama, ką tu čia darai?” Burnytės jų buvo mažytės, net nesugebėjau įsivaizduoti, kaip jie gali apžioti kuo didesnę spenelio aureolės dalį. Jau buvo sunku jiems įkišti į burnytę spenelį, bet kaip padaryti, kad jie žįstų?
Buvau be galo pavargusi, internete ieškojau žindymo specialistų, ir dabar nesuvokiu, kaip aš jų neradau… Teko vargti vaikučiams. Pažaidžiam, tada tekina traukiu pienuką ir maitinu iš buteliuko. Su vyru supratom, kad taip jau nebegali tęstis: ir „žindymas“, ir maitinimas iš buteliuko. Ir taip visą parą.
Įsigijom svarstykles.
Toliau mokiau vaikučius žįsti. Gavau ne vieną patarimą, kad nereikia man žaisti, esą vaikai priprato prie buteliukų, ir pieną reikia tik nusitraukinėti, arba pereiti prie mišinuko. Pamenu, įkišu krūtį vaikučiui į burnytę ir verkiu iš sielvarto, tada verkia iš paskos vaikutis…Ir taip mes mokėmės valandų valandas. Iš pradžių vienas vaikas, paskui kitas. Laiko paroje tikrai trūko…
Po kelių parų vaikučiai pradėjo žįsti.
Iš pradžių ištraukdavo po penkis mililitrus, paskui po 20,30… Ir taip įsibėgėjom, kad perėjom tik prie maitinimo tik iš krūties.
Baigėsi indelių ir pientraukio sterilizavimai, atėjo džiaugsmas. Kadangi visi trys buvome žindymo naujokai, darėme klaidų. Leidau vaikučiams žįsti bet kaip, kad tik jie paimtų krūtį. Todėl gal tik ketvirtą mėnesį nustojo skaudėti spenelius, ir jie užgijo. Dabar vaikučiai geria mamos pienuką abu, o mes, tėveliai, didžiuojamės savo nuostabiais stipriais vaikučiais.
Ligita
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
