Keturmečio berniuko mama Marija dalijasi unikalia savo trejų metų žindymo patirtimi.
Manau, kiekviena žindymo istorija prasideda dar prieš gimstant vaikeliui. Manoji prasidėjo prieš daugiau negu ketverius metus, kuomet vėlyvą rudenį sužinojau apie manyje užsimezgusią gyvybę. Laukdamasi labai daug laiko skyriau įvairiai literatūrai ir kitiems informacijos šaltiniams apie tai, kaip keičiasi ir kas darosi su besilaukiančios moters kūnu, apie žindymą ir kūdikio priežiūrą.
Kūdikis tuomet dar atrodė kažkas nežemiško, tad įsivaizdavimai, kaip turėtų atrodyti mūsų kasdienybė, dar buvo migloti. Iki gimstant sūneliui, buvau pasiryžusi maitinti pati. Žinoma, tas pasiryžimas buvo apipintas įvairiais nuogąstavimais. Mane pačią mama maitino labai trumpai, kaip tais laikas buvo sakoma „neturėjo pieno”, tad ir pati baiminausi, kad pieno trūks. Taigi, patyliukais sau galvojau, kad labai gerai bus, jei pavyks pilnai išmaitinti iki pusės metų.
Nors šiandien jau ir prisimenu su juoku, bet kai 30 – ają nėštumo savaitę pasirodė priešpienio – labai apsidžiaugiau, vadinasi, „fabrikėlis” veikia, tad šansas maitinti yra.
Kitas nerimą keliantis dalykas buvo tai, kad spenelių forma irgi nebuvo iš tų gerųjų, kurią vaikui būtų lengva paimti. Optimizmo butų nepridėję ir močiutės komentarai, kad „vargiai vaikelį išmaitinsi tokia menka būdama”, tačiau šiuos praleidau pro ausis, nes tik laikas galėjo parodyti, kaip ten bus.
Sūnelis gimė laiku ir sveikas. Užgimęs paguldytas ant krūtinės, po geros valandėlės buvo pirmas bandymas maitinti. Krūtinės jis nepaėmė taip, kaip turėtų , o tik laižė liežuvėliu priešpienio lašelius, kuriuos išspausdavau, mėgindama įduoti krūtį.
Kitą dieną mokėmės toliau… Dėl plokščių spenelių mažiukui buvo sunku paimti krūtį, tad tik protarpiais pajusdavau, keletą „siurbtelėjimų, visą kitą laiką tik laižydavo tuos pačius mano išspaustus priešpienio lašelius. Sunku buvo patikėti, kad tų keliolikos lašelių sūneliui pakanka, tačiau taip „pamaitintas” toliau ramiai miegodavo. Artėjus vakarui, viskas pasikeitė, mažasis darėsi vis neramesnis.
Naktį atėjusi seselė, bandė padėti, jei pamaitinti nepavyks, pasiūlė mišinuko, kad ir aš ir mažylis iki ryto pailsėtume. Nerimaudama, kad mažylis neprivalgo, ruošiausi eiti prašyti mišinuko, tačiau netrukus vaikas užmigo ir išlaukėme ryto, o tuomet ėjome ieškoti pagalbos.
Patikrinus čiulpimo refleksą ir padedant medicinos personalui, toliau bandžiau maitinti. Tačiau vėlgi nesėkmingai, sūnus ir toliau neėmė krūties. Gavau pientraukį ir teko maitinti iš buteliuko. Buvo graudu žiūrėti į verkiantį mažylį, kol buvo traukiamas pienas. Lašelis po lašelio rodės taip nedaug, tačiau seselės žodžiai „oho, mamyte, neblogai”, pamačius pilnus 30 ml, privertė nudžiugti ir aprimti, kad pienelio netrūksta. Toliau maitinau iš buteliuko.Džiaugiausi, kad privalgęs sūnus ramiai užmiega, tačiau vis kirbėjo mintis „na, negi nepavyks pačiai”. Priešingai nei sakoma žindymo teorijoje, buteliukas šiek tiek pataisė „reikalą”, nes mažajam po truputį geriau pavykdavo į mane įsisiurbti.
Pirmąsias dienas namuose vis bandydavau ir toliau maitinti pati, bet mažasis dar buvo pakankamai silpnas ir dažniau susierzindavo negalėdamas žįsti, tad pientraukis ir toliau buvo pagalbininkas Nr.1.
Daviau ir čiulptuką. Buvo gaila klausytis verksmo tuo metu, kai mažasis buvo alkanas, o aš dar tik traukiau pienelį. Traukimo procesas buvo ilgas ir varginantis, reikėdavo labai pasistengti tam, kad pienelio pritraukčiau pakankamai. Matydama mano vargą, mama prisiminė savo patirtį, kuomet ir manęs dėl tokių pačių plokščių spenelių nesisekė maitinti.
Jaučiau, kad reikėjo pabandyti dar vieną išeitį – antspenius. Pastarieji ir buvo tikras išsigelbėjimas. Čia jau nereikėjo mokytis, nes tik pabandžius, mažasis sėkmingai traukė pienelį. Nors maitinimai ir trukdavo po 40 min ar ilgiau, panašu, kad pienelio netrūko. Mišinuko taip ir neprireikė. Po maitinimų dar vis bandydavau nutraukti pienelio, nes reikėjo sukaupti atsargas artėjančiam rudeniui, kadangi tuo metu studijavau magistrantūroje ir savaitgaliais reikėjo važiuoti į paskaitas.
Pamažu dienos ir naktys tapo ramesnės, per pirmąjį mėnesį mažasis priaugo daugiau nei kilogramą, jam augant ir stiprėjant antspenis tapo nereikalingas. Savo 6 mėnesių planą įvykdžiau su kaupu, nes jis išsitęsė iki 3 metų. Kad tiek ilgai maitinsiu, niekuomet negalvojau, bet abiems buvo gerai. Aš džiaugiausi visais žindymo privalumais: mažasis neturėjo diegliukų, nereikėjo rūpintis buteliukais, nes pienukas visada būdavo „po ranka”.
Sulaukus vienerių metukų sūnus dar rodėsi per mažas, kad baigčiau maitinti, tad maitinau toliau, vėliau „auginomės” dantukus ir, kadangi čiulptuko mažasis atsisakė būdamas 10 mėnesių, žindymas naktimis jam padėdavo nusiraminti. Tiesą pasakius, be „papulio” (taip jį vadino mažasis) užmigdymo procesas buvo sunkiai įmanomas, tad žindyti buvo lengviau, negu nežindyti.
Nutraukti maitinimą jau būčiau norėjusi, bet klausiau gydytojos rekomendacijos, kad vasarą to daryti negalima. Taip sulaukėm dviejų metukų ir rudens, kuomet sūnus pradėjo lankyti darželį. Kol pratinosi prie naujos aplinkos, maitinimo nutraukti negalėjau, kad nesuteikčiau papildomo streso.
Maitinimų skaičius toliau retėjo. Tam reikėjo ir gudrybės. Kartą mažasis netyčia spenelį grybštelėjo su dantukais ir atsirado nedidelė žaizdelė. Pasakiau jam, kad skauda ir tai suveikė. Mažasis užmigo pats, tačiau prieš tai rūpestingai bėgo atnešti binto, kad tas „papulis” greičiau pagytų. Vėliau žinoma „pagydavo” jis tik naktimis, nors jau kalbėdavom , kad sūnus didelis ir gal pienelio jam jau nebereikia. Nuginkluodavo atsakymas „bet aš mėgstu”.
Pienelio jau natūraliai mažėjo, beliko tik keletas gurkšnių bei, žinoma, įprotis gauti mamos pienuko. Paliktas pas senelius sėkmingai apsieidavo be jo, tad pamažu ir namie maitinimas tapo tik simboliniu procesu. Pieno prašydavo vis rečiau, kol prieš trečiąjį gimtadienį galiausiai pamatęs, kad beliko tik keli lašeliai, „papulio” visai atsisakė. Kaip jau sakiau, niekuomet netikėjau, kad maitinsiu taip ilgai, bet žindymo nauda atpirko patirtus vargus. Sūnus auga sveikas ir beveik neserga.
