Dviejų vaikučių mama Jurgita prisimena savo žindymo patirtį ir pateikia labai tikslių įžvalgų.
O, kad mano žindymo istorija prasidėtų kaip tie pasakojimai knygose: “jus apims neapsakomas laimės jausmas, kai glausite kūdikį prie krūtinės…”
Ar taip nebuvo?
Buvo, bet prieš tai nuėjau kryžiaus kelius, priverkiau gerą litrą ašarų, vaikščiojau pikta kaip ragana, namiškiai bijojo patekti į mano akiratį, kūdikis klykė, o mane buvo apėmusi visiška neviltis, kad jau nepavyks.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokia esate mama pagal Zodiako ženklą?
Kas atsitinka, kai vaikams sakome NE?
Keikiau visus autorius, kurie rašė knygas apie žindymą, dauguma jų puikavosi mano knygų lentynoje, visas jas perskaičiau ir tikėjausi būti supermama, kuri nori savo mažyliui ir duoda tik tai, kas geriausia. Dieve, kokia aš naivi buvau.
Pirma para po gimdymo:
Speneliai paraudę, pieno nei lašo, priešpienio keli lašai, dukrytė klykia, mišinuko gydytoja atsisako duoti.
Antra para po gimdymo:
Speneliai kruvini, aš nemiegojusi, susierzinusi, priešpienio keli lašai, mišinuko negaunam.
Trečia para po gimdymo:
Pradeda atsirasti pienukas, speneliai skausmingi, dedasi šašiukai, bet mažoji nužinda, ir vėl speneliai kraujuoja. Pieno vis dar nepakanka, dukrytė nerami, man viską skauda, jėgos senka. Neišlaikau ir apsiverkiu.
Krūtys sukietėja, dukra pieno neištraukia, ateina akušerė ir sako, jog reiks išmasažuoti.
Po masažo sunkiai galiu ką pasakyti, nežinau, su kuo tą skausmą sulyginti, kas tai patyrė, tikrai supras.
Noriu nors kiek pailsėti, vėl prašau nors kelių mililitrų mišinuko, bet vietoj to gydytoja tik primena, kad esu naujagimiui palankioje ligoninėje, ir mama turi stengtis maitinti pati.
O ką aš darau? Mano speneliai tuoj bus „suvalgyti” galutinai, kas kartą truktelėjus pieno, mažosios burnytė tampa kruvina.
Esu įrašoma į “raupsuotojų” sąrašą, kaip mama, nemylinti savo naujagimio.
Ketvirta diena po gimdymo:
Mus išleidžia namo, nepamenu, ar per tą laiką miegojau. Ketvirtą parą jau pienelio buvo, mažoji pavalgydavo ir keliaudavo miegelio. Bet spenelius reikėjo gydyti, krūtinė degė, jaučiausi visiškai išsekusi.
Penkta para po gimdymo:
Atsikeliu ryte, krūtys pilnos, taip skauda, kad nežinau kur dėtis. Mažoji parpia ir net nežada pagelbėti mamai. Budinu, dedu prie krūtinės, pienukas pradeda bėgti srove, vaikas springsta, susinervina, spjauna krūtį ir pradeda rėkti.
Po mėnesio viskas šiek tiek susinormalizavo, nors krūtys nuolat pilnos ir sunkios. Deja, dar po mėnesio susirgau, gėriau antibiotikus, niekas nepaprotino, kaip elgtis, gydytoja liepė duoti mišinuko, o pieną nutraukiau. To tikrojo malonumo žindyti savo kūdikį taip ir nepajutau. Gaila, net labai.
Antrasis gimdymas
Pojūčiai tokie patys, tik jau į viską reagavau ramiau, nes žinojau, kas manęs laukia. Mano sūnui dabar 4 mėnesiai, aš jį maitinu savo pieneliu, jo pakanka, svoris auga puikiai, jis energingas berniukas.
Atrodo, mane persekiojo nelaimės, nes po antro gimdymo sulaukiau daug komplikacijų, turėjau išgerti 3 antibiotikų kursus, vėl gavau tuos patarimus iš vaikų gydytojus, kad reikia nutraukti žindymą.
Nepaklausiau, intensyviai ieškojau informacijos, kurie mamos vaistukai yra žindančiam vaikui pavojingi, kiek jų patenka į pienuką.
Pienuką išsaugojau sėkmingai, iki šios dienos turiu jo su kaupu.
Esu savimi patenkinta, bet nesijaučiu didvyre, tiesiog labai norėjau žindyti, nes pirmą kartą nepavyko.
Iš patirties galiu pasakyti, kad gydytojai nežindančias arba susiduriančias su problemomis mamas “nurašo” kaip niekam tikusias ir nesuteikia reikiamos informacijos. Vaikų gydytojos labai retai kada padeda mamai, jos labiau palaiko farmacininkų pusę ir bando įsiūlyti mišinuką. Nesakau, kad visos tokios, bet mes turėjom 3 skirtingas, ir visos tokios buvo.
Knygose informacija apie žindymą beveik visada susieta tik su malonumu, patogumu, meile kūdikiui, tad perskaičius daugiau gali susidaryti įspūdį, kad jei nemaitini savo naujagimio, esi “defektuota” mama.
Naudingiau būtų smulkiai ir aiškiai aprašyti, su kokiai sunkumais susiduriama, norinti žindyti, ir kaip jas išspręsti.
Manau, mano sunkusis periodas jau baigėsi, dabar tikrai jaučiu malonumą glausdama savo turtą prie krūtinės, dievinu, kai jis pienuota burnyte čepsi ir šypsosi pasisotinęs, kai išalkęs puola prie krūties kaip žuvis ant kabliuko.
Tikiu, kad nei viena mamytė savo noru neduoda pienuko vaikui, manau, kad tiesiog teisingos informacijos yra pateikiama labai mažai, ir jei mamytė nesugeba viena su tuo susitvarkyt, negalima jos kaltinti.
Laiminga mama Jurgita
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
