Ne kartą esame rašę apie žindyti negalėjusias mamas. Pasak jų, visuomenės spaudimas žindyti yra toks didelis, kad neretai apkartina motinystės skonį. Šį kartą publikuojame jaunos mamos laišką. „Jaučiausi niekam tikusi motina, kad nesugebu išmaitinti vaiko“, – sako ji.
Po cezario operacijos
Po cezario operacijos neturėjau daug pieno, todėl teko mažylę nuo pat pirmos dienos primaitinti mišinuku. Jaučiau aplinkinių smerkimą, buvo labai sunku. Iš tikrųjų, po operacijos sveikata nėra gera, sunku pačiai, o vietoj palaikymo girdi aplinkinius prikaišiojant: „Kaip, kodėl tu nemaitini???“ „Tu turi maitinti“. Bet aš žinau ne vieną pavyzdį, ypač po cezario operacijos, kai moterys tikrai negali žindyti, nors ir stengiasi. Aš ir būdavo, tris valandas be pertraukos dedu dukrytę nuo vienos krūties prie kitos, bet efekto jokio…
Cezaris man buvo neplanuotas, tai gimdymo komplikacija. Kai pirmas vaikas, ir dar po operacijos, būna šokas. Maždaug po valandos atneša vaiką ir palieka palatoje, nežinai, ką realiai daryti su juo, nes negali nei pati pasikelti, nieko negali padaryti. Man iš pradžių baimės buvo daug, nes jaučiau didelį diskomfortą.
Po paros liepė keltis iš lovos, pavaikščioti, bet pati keltis beveik negali, vaiko pakelti negali, žindyti negali… Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl pieno gaminosi per mažai. Pradėjus primaitini mišinuku, vaikas paragauja iš buteliuko ir nebenori žįsti krūties. Iš pradžių mano pienas tikrai lengvai bėgo, bet jo nepakako, nesigamindavo pakankamai. Šiaip dukrytė nuo pirmų dienų labai rami, gerai miegodavo naktį, bet kai vaikas alkanas, jis verkia, ir tu ką nori, tą daryk… Man jos buvo gaila.
Gėriau arbatas, kurios rekomenduojamos pagausinti pienui, nepadėjo. Ne kartą į palatą buvo atėjusios sesutės, parodė, kaip reikia žindyti, patarė kuo dažniau dėti prie krūties. Dėjau, kiek galėjau, bet vaikas alkanas, spiegia. Du mėnesius maitinau pati, primaitindama mišinukais. Kai baigiau žindyti, verkiau, jaučiausi niekam tikusi motina, kad nesugebu išmaitinti savo vaiko. Man tai buvo psichologinė trauma. Jei dabar antras vaikelis gimtų, man baisiausiai, turbūt, būtų jį žindyti.
Aplink – vien žindančios
Artimiausi žmonės man nepriekaištavo, jie sakė, kad svarbiausia yra sveikas vaikas, o ne kaip jis maitinamas. Mano mama nemaitino mūsų su sese, jai nesigamino pieno nuo pirmų dienų. Neigiamą požiūrį jausdavau iš pažįstamų, bendradarbių, kurie, sužinoję, kad nemaitinu pati, priekaištaujamai sakydavo „Tai kaip čia dabar?! Kodėl?“ Nesu iš tų mamų, kurios visko paniškai bijosi, siekia tobulumo, kai vaikas verkia, nepuolu į paniką: „Dieve, dieve, kas dabar bus?“. Na, taip, visos mes moterys jautrios, bet ne iki tokio lygio. Man net pačiai buvo keista, kad aš taip skausmingai sureagavau negalėdama maitinti vaiko. Čia, turbūt, labiau priklauso nuo požiūrio visuomenėje, dabar labai daug žindymo reklamos. Važiuoju autobusu, ten iš ekrano aiškina, kad nuo krūties vėžio saugo ilgas žindymas. Atsiverčiu kokį žurnalą – žindančios mamos, pasakojančios, kaip tai nuostabu, kaip privalu žindyti, kad kiekviena gali, tik reikia pastangų…. Psichologinis spaudimas didelis… Mažai informacijos apie tokias kaip aš, pasigedau patarimų, kuriuos paskaičius būtų palengvėję.
Padrąsinimas nežindančioms
Šiandien manęs jau nebekankina mintys, kad esu bloga mama. Matydama, kaip dukrytė auga sveika, linksma, energinga, viską noriai valgo, nejaučiu nuoskaudos, kad neišmaitinau ilgai. Kartais pagalvoju, kad man net buvo taip patogiau. Svarbiausia, kad tėvai mylėtų vaiką, rūpintųsi juo, nesvarbu, valgys jis mamos pieną ar mišinuką. Jei mama neturi pieno, dar nereiškia, kad ji mažiau mylės vaiką arba jų ryšys bus silpnesnis. Aš kasnakt keliuosi, rūpinuosi, ir nemanau, kad tarpusavio ryšys formuojasi tik žindant. Noriu padrąsinti nežindančias mamas. Jeigu neišeina išmaitinti, nereikia graužti savęs. Nesmerkite savęs ir nemanykite, kad vaikas užaugs blogesnis. Meilė vaikui yra perduodama įvairiais būdais, ne tik per mamos pieną.
