Iš mamos laiško: “Sveiki, norėčiau pasidalinti savo istorija. Galbūt pradėsiu nuo to, jog vaikutis buvo labai lauktas ir planuotas. Užtrukome su vyru apie dvejus metus, kol pavyko sėkmingai pastoti. Prieš tai sekė 2 nutrūkę nėštumai, todėl kai visos mamos rašo, jog pamačiusios dvi raudonas juosteles apsiverkė iš laimės, aš apsiverkiau ir iš laimės, ir iš baimės”.
“Nes nežinojau, ar šį kartą viskas bus gerai. Ačiū Dievui, nėštumas buvo sklandus, lengvas ir vaikelis gimė sveikas. Grįžus namo iš ligoninės su ką tik gimusiu vaikeliu, prasidėjo bėdos dėl žindymo: kamavo nuolatiniai uždegimai, skausmai, karščiavimas, antibiotikus gėriau saujomis. Taip prasikankinau du mėnesius, nes kaip gi galėjau nutraukti žindymą, juk tada būsiu bloga mama? Vyras šiuo klausimu manęs nepalaikė, anyta taip pat kišo savo nuomonę, esą visos maitina, kaip tu negali?
Ir tik mano mama nuramino ir palaikė. Nustojau pati žindyti, po truputį viskas nurimo, atlėgo skausmai, vaikutis priprato valgyti pieno mišinį. Jaučiausi bloga, nevisavertė mama, nes visi tik ir klausinėjo sutikę: kaip vaikutis, ar pati maitini? Jaučiau tokią didelę gėdą sakydama, jog ne! Bet nieko – kažkaip susitaikiau, atrodė viskas gerai.
Pasibaigė bėdos su maitinimu, vaikutis buvo gana ramus – tik augink ir džiaukis. Bet ne. Kažkodėl kiekvieną dieną buvau vis liūdnesnė ir piktesnė, nuolat viskas erzino, pradėjau verkti, kankinti save – badauti. Dažnai verkdavau, galvojau: kam aš reikalinga, geriau mirčiau. Net vaikas manęs nedžiugino. Bijojau ir kažkam garsiai pasakyti apie savo savijautą, nes juk visos mamos tokios laimingos, o man kažkas negerai.
Bandžiau kalbėtis su vyru, bet ir jis manęs nesuprato. Kai pasakiau, kad nematau prasmės gyventi, neturiu dėl ko gyventi, jis pasakė, jog kalbų nesąmones. Ir taip kiekvieną dieną darėsi vis blogiau. Pradėjau nekęsti savo vyro, erzino viskas, ką jis daro, nuolat priekaištavau. Pykau ant jo, nes aš viena visada būdavau su vaiku, niekur neišeidavau, o jis padėdavo labai minimaliai.
Kartais galvodavau – gal taip ir turi būti, juk aš mama, mano pareiga ir atsakomybė auginti vaikutį. Vyras juk uždirba pinigus šeimai, o aš turiu būti su vaiku. O ir jam pasakius, kad aš išėjau vaiko priežiūros atostogų, o ne jis – nebeturėdavau ką atsakyti. O man reikėjo tiek nedaug – bent pusvalandžio ar valandos pabūti be vaiko ar nuvažiuoti į parduotuvę, galų gale išeiti į lauką išnešti šiukšles.
Vaikutis labai trumpai miegodavo dieną, per tą laiką greitai apsitvarkydavau, pagamindavau maisto ir jis jau atsikeldavo. Taip tęsėsi gal pusę metų. Kol vieną dieną pratrūkau ir pasipasakojau savo mamai.
Mama palydėjo pas psichologę ir paaiškėjo, jog man – depresija. Gydymo kelias sunkus ir ilgas, bet po truputį viskas juda geryn. Tiesa, santykiai su vyru vis dar pašliję ir nežinau, ar kada bus tokie kaip anksčiau. Vaikelį labai myliu ir juo džiaugiuosi, dėl jo gyvenu. Džiaugiuosi, kad išdrįsau apie tai su kažkuo pasikalbėti, nes tikrai nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Linkiu visoms mamos, kurios turi problemų, su kažkuo apie tai pasikalbėti. Žinokite, tai labai padeda”.
Tu – ne viena
Kaip jau esame rašę Tavovaikas.lt, pogimdyvinė depresija – tai staigus nuotaikų svyravimas (po gimdymo labai keičiasi hormonų kiekis organizme, reikia laiko, kad tai susinormalizuotų); sutrikęs miegas ir/ar apetitas; savigrauža, kad nieko nedarau, ir/ar nieko nespėju, ir pan.; pyktis kūdikiui, kad jis čia dėl visko kaltas.
Dar keletas požymių, kad jauną mamą ištiko pogimdyminė depresija:
– baisu vienai pasilikti su kūdikiu (Ar sugebėsiu juo pasirūpinti? Ar žinosiu, ko jam reikia?);
– mintyse sukasi įvairiausios fantazijos, kas tragiško gali nutikti kūdikiui ir/ar pačiai mamai;
– nesinori kūdikio imti ant rankų, čiūčiuoti, myluoti jo;
– visi kūdikiu džiaugiasi, o mamą, pavyzdžiui, ima šleikštulys;
Tokių ar panašių jausmų ir minčių, kyla daugeliui ką tik pagimdžiusių moterų. 50-85 procentų moterų patiria tai, ką galima pavadinti motinystės melancholija (baby blues). Tokia būsena pasireiškia per pirmas dienas po gimdymo. Ir kaip staigiai prasidėjusi, taip staigiai ir baigiasi per savaitę, dvi sėkmingai apsiprantant su savo nauju vaidmeniu, stiprėjant pasitikėjimui savimi (Man puikiai sekasi atliepti kūdikio poreikius. Aš vis labiau pasitikiu savimi. Aš esu geriausia mama šiam kūdikiui).
Retais atvejais (apie 0,2 proc. arba 1 iš 500 gimdžiusių moterų) diagnozuojama pogimdyminė psichozė (dažniausiai ji ištinka moteris, jau iki gimdymo gydytas nuo depresijų ar kitų psichinių ligų). Artimiesiems pogimdyminę psichozę atpažinti pavyksta ganėtinai lengvai, mat jaunos mamos elgesys po gimdymo tampa ypač keistas ir/ar neadekvatus.
Pavyzdžiui:
– moteris kelias paras visai nemiega;
– yra labai apatiška, depresyvi, vangi arba, priešingai, labai energinga, vidury nakties stumdo baldus ir pan.;
– girdi garsus/ mato vaizdus/ laiko save šventąja – tai jos realybė – ir piktinasi, kad kiti jos nesupranta.
Tokiu atveju yra būtina skubiai kreiptis į medikus, gali tekti gydytis ligoninėje. Artimųjų palaikymas ir meilė taip pat labai reikalingi.
Na, bet grįžkime prie pogimdyminės depresijos. Kaip Tavovaikas.lt yra teigusi psichologė Vilma Petrikienė, verta žinoti, kad su ja susiduria 1 iš 8 šeimų – būtent šeimų, nes kartais ne tik mamą kankina slogios nuotaikos ar nemiga. Kartais ir ką tik tapusiam tėčiu vyrui gali reikėti pagalbos. Dėl pogimdyminės depresijos prasidėję sunkumai tęsiasi pusę metų ar ilgiau. Dažnai šeimoms būna gėda apie tai kalbėti. Tačiau tai yra situacija, kurią reikia spręsti kuo greičiau, kad visos šeimos sveikata atsistatytų ir vaikas galėtų augti su laimingais mama ir tėčiu.
Priežasčių, galinčių sukelti pogimdyminę depresiją, yra daugybė. Visų pirma, tai moters asmenybės savybės. Jei jau iki nėštumo/gimdymo moteris buvo linkusi kritikuoti save ir kitus, išgyveno dėl menkos savivertės ir/ar kūrė sudėtingus santykius, tikėtina, kad šie dalykai gali sukelti pogimdyminę depresiją. Kalbant apie besilaukiančią moterį, labai svarbu, kad pasiruošimas nėštumui ir pats nėštumas būtų ramūs. Stebima tendencija, kad moterys jau iki nėštumo būna pervargusios ir/ar išsekusios nuo streso darbe ir/ar santykiuose, rūpesčių dėl būsto ir pan.
Nusivylimas gimdymu ir savimi. Jeigu lūkesčiai dėl idealaus gimdymo nepasitvirtino, moteris gali pradėti manyti, jog su tuo tiesiog nesusidorojo.
Pasikeitusi išvaizda yra dažna nepasitenkinimo savimi priežastis.
Laiko sau ir partneriui nebuvimas. Paros, o ir gyvenimo apskritai, ritmas susilaukus vaiko tampa visai kitoks.
Struktūruoto profesinio gyvenimo ilgesys. Darbe užduotys būdavo aiškios, rezultatai greitai matomi, piniginis atlygis, kaip įvertinimas, gaunamas kas mėnesį ir pan. Tapus mama gali apimti jausmas, kad sukiesi, kaip voverė rate, dienos suvienodėja, sutvarkyta buitis tampa įprastu reiškiniu, tad sulaukti įvertinimo, pripažinimo, padėkos darosi vis sunkiau.
Kaip sau padėti?
Kalbėti apie kylančius jausmus, apie gimdymo patirtį. Jei artimieji (vyras, močiutė) sako kažką panašaus į: „Ko tu čia virkauji, turi sveiką vaiką ir džiaukis!“, verta ieškoti kito, galinčio išklausyti ir suprasti žmogaus. Pavyzdžiui, vaikų turinti draugė ar sesė dažnai būna puiki klausytoja. Jei ir toks žmogus negirdi, rekomenduojama kreiptis į asmeninį terapeutą.
Vėliau taip pat patariama bendrauti su kitomis mamomis. Jei moters aplinkoje nėra mamų su mažais vaikais, jų galima sutikti mokyklėlėse, žaidimų aikštelėse. Dalinimasis patirtimi padeda suprasti, kad „ne man vienai taip yra“.
Artimas bendravimas su vyru, pokalbiai apie tai, kaip praėjo diena yra puikus būdas įveikti besikaupiančius jausmus. Laikas praleistas vienu du su vyru yra reikalingas norint patirti poros intymumą, tad vertėtų prašyti senelių ar auklių pagalbos. Ne veltui kai kuriuose kraštuose yra posakis, kad „reikia kaimo, jog užaugintum kūdikį“. Auklės paslaugos kainuoja mažiau nei skyrybos.
Aktyvi veikla, pasivaikščiojimai gryname ore vienai ar su šeima taip pat padeda pravėdinti mintis, atsipalaiduoti.
Laikas tik sau, rūpinimasis savo išvaizda gali leisti pasijusti geriau. O užsiėmimai mėgiama veikla pripildo gyvenimą prasmės.
Dar besilaukdama moteris galėtų susirasti ir lankyti patinkančią mokyklėlę ar kursus besilaukiančioms šeimoms (geriausia, jei lankytų kartu su vyru) – tuomet šeimai taps aiškiau, ko tikėtis gimdymo metu ir po vaiko gimimo, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, nerimo, abejonių.
Nebijokite informuoti norinčius aplankyti ir pamatyti kūdikį, kad galės tai padaryti vėliau. Pirmasis mėnuo po gimdymo yra tas laikas, kai tiek mama, tiek vaikas turi sustiprėti, apsiprasti vienas su kitu.
Ilsėkitės (miegokite), kai miega kūdikis. Per pirmus vaiko auginimo metus mamos patiria maždaug septynių šimtų miego valandų deficitą. Tad rekomenduojama ilsėtis, kai tik yra tokia galimybė.
Pagrindinis darbas, ypač per pirmus tris-keturis mėnesius, – žindyti kūdikį. Visa kita gali palaukti. Jei kūdikis maitinamas mišinėliais, moteris vis tiek yra pati geriausia mama savo vaikui ir yra verta pagarbos bei palaikymo.
Beje, pačios mamos maitinimasis yra labai svarbus. Maistas turi būti šviežias ir pilnavertis, valgyti būtina reguliariai, tai – kelias į gerą savijautą.
