Jūsų dėmesiui – 5 dalykai, kurių neturėtumėte drausti vaikams.
Valgyti savarankiškai
Trejų su puse sūnų auginanti mama skundžiasi, kad jos vaikas nenori rengtis pats. Įspaustas į kampą tai kuo puikiausiai ir greitai padaro, bet įprastai, kai reikia eiti į lauką ar atsikėlus po miego, kviečia mamą į pagalbą. „Iš kur jis toks nesavarankiškas?“, – nusivylusi stebisi mama ir prisipažįsta, kad anksčiau jos pirmagimis buvo daug aktyvesnis. Norėdavo pats įpilti gerti vandens, buvo smalsus ir žingeidus.
Vienos pirmųjų savarankiškumo apraiškų būna pastebimos tada, kai vaikas pradedamas primaitinti kietu maistu. Vaikai mielai ima šaukštą į rankas ir „vairuoja” jį iki savo burnytės. Ką tuo metu daro mama? „Palauk, ištaškysi“, „Aš tave pamaitinsiu, juk tu dar mažas“. Taip, akivaizdu, kad mama kūdikį pamaitins ir greičiau, ir namai bus švaresni. Tačiau jeigu norime auginti savimi pasitikintį vaiką, kuris nebijotų klysti ir bandyti vėl ir vėl, turime leisti jam valgyti savarankiškai. Laiko ir švaros klausimus galima išspręsti labai paprastai: pietums skirti daugiau laiko, negu įprastai, kad vaikas galėtų pavalgyti savo tempu, be to, aprenkite savarankiškai valgantį vaiką dideliu seilinuku arba rūbeliais, kurių nebūtų gaila sugadinti.
Jums padėti
Kiekviena vaiką auginanti mama susiduria su vaiko noru padėti atlikti tam tikrus buities darbus: palaistyti gėles, nuvalyti dulkes, serviruoti stalą, sudėti skalbinius į skalbimo mašiną, ištraukti juos, surūšiuoti drabužius į spintą ir panašiai. Vaikas nori jaustis „didelis”, toks, kaip mama ir tėtis. Jis nori būti pagirtas, įvertintas, jausti, kad yra tikras namų pagalbininkas, kuriuo mama ir tėtis didžiuojasi. Jeigu jūsų vaikas nerodo tokios iniciatyvos pats, pakvieskite jį į pagalbą patys. Pasakykite, kaip juo didžiuojatės ir džiaugiatės, kad jis padeda jums atlikti darbą.
Piešti, kaip vaikas nori
Gaila, tačiau vis dar yra šeimų, kurių vaikai iki dvejų metų auga nematę pieštukų, kreidelių ar flomasterių. „Dar anksti“, „Jis išsipaišo visas“ – tokie argumentai yra niekis, palyginus su kūrybos džiaugsmu, kurį patiria piešiantis vaikas. Sukurkite sąlygas vaikui namuose turėti kūrybinį kampelį – popieriaus, spalvų, piešimo lentą, kreidelių, molbertą ir pan. Patiems mažiausiems vaikams skirtos piešimo priemonės yra nekenksmingos, greitai nusiplaunančios, todėl jų saugu duoti ir patiems mažiausiems.
Atsispirkite pagundai nurodyti ir patarinėti vaikui, ką ir kaip piešti. Tegul jis renkasi kokias tik nori spalvas, piešia kokius tik nori objektus. Nenuvertinkite vaiko piešinio, nemoralizuokite, kad „realybėje žalių lapų nebūna“. Ikimokykliniame amžiuje vaikai yra smalsūs ir nori išbandyti įvairiausias technikas bei spalvų derinius. Piešimas ne tik lavina vaizduotę, bet ir padeda išreikšti jausmus, emocijas. Dailės terapeutai piešimą naudoja kaip raktą į vaikų vidų, norėdami jį pažinti.
Aktyviai žaisti
Nedrauskite vaikams bėgioti, šūkauti, šokinėti, tai yra, reikšti savo emocijas. Kaip sako vaiko raidą tyrinėjantys specialistai, ikimokyklinis amžius yra žaidimų amžius, tai yra pagrindinė ir labai svarbi vaiko vystymuisi taisyklė. Vaikas taip išlieja savo emocijas, be to, žaisdami vaikai mokosi. Žinoma, vaikas turi žinoti taisykles, kad, pavyzdžiui, atėjus pas gydytoją į kabinetą, negalima rėkauti ir bėgioti, tačiau namuose, parke ar kitoje jam saugioje aplinkoje vaikas turi teisę elgtis natūraliai. Prisiminkite savo vaikystę – ar jūs nežaidėte vakarais pagalvių karo, o lauke – kvadrato žaidimo? Kada, jei ne dabar vaikas turi teisę taip daryti?
Vaikų žaidimų aikštelėse dažniausiai girdimos frazės yra „Nelipk, nukrisi“, „Atsargiai, išsipurvinsi“, „Nebėgiok, sukaisi“ir panašios. Kai pagalvoji, tai juk žaidimų aikštelės ir yra statomos tam, kad vaikas liptų, bėgiotų, čiuožtų ir… sukaistų. Šiais laikais medikai atkreipia dėmesį, kad vaikai auga per mažai fiziškai aktyvūs, per mažai laiko praleidžia gryname ore, todėl kenčia jų stuburo, akių sveikata. Leiskite vaikams būti aktyviems vaikų žaidimų aikštelėse, kuo dažniau eikite su jais į gryną orą, mišką, parką, kur jie galės pajudėti.
Išsakyti savo nuomonę
Tam, kad vaikas norėtų ir mokėtų išsakyti savo nuomonę, pirmiausia turime išmokti jį išklausyti nuo mažų dienų. Niekada nesijuokime iš vaiko pamąstymų ir pasisakymų, tuo labiau nesakykime „Ką tu supranti, juk tu dar mažas” arba „Aš esu tavo mama ir žinau geriau“. Taip, suaugęs žmogus turi daugiau patirties ir kompetencijos priimti sprendimus, tačiau norėdami užauginti nekompleksuotą asmenybę, turime sukurti pasitikėjimo atmosferą namuose, kad vaikas nebijotų reikšti savo nuomonės.
Leiskite vaikui rinktis, atsiklauskite jo nuomonės vienu ar kitu klausimu, įtraukite į „šeimos tarybą“, kai sprendžiate visai šeimai svarbius klausimus (kur važiuosite vasarą atostogų, kokį augintinį įsigysite ir pan.) Kalbėdami su vaiku išlaikykite pagarbumą, stenkitės bendrauti akių lygyje, visada raskite laiko atsakyti į jį dominančius klausimus. Net jei nežinote atsakymo dabar, susitarkite, kad grįžę namo pasidomėsite tuo ir atsakysite vaikui. Išpildykite pažadą.
