Kiek daugiau nei metus žurnalistė Neringa Gudišauskaitė su šeima gyvena Pietų Afrikos Respublikoje, Johanesburge. 29 metų moteris teigia, kad šioje egzotiškoje šalyje žmonės daug laisviau bendrauja, dažniau šypsosi, daugiau dėmesio skiria vaikams, o tai, savaime aišku, turi įtakos ir auklėjimui. Iš kitos pusės, mama, vos pagimdžiusi vaiką, priversta grįžti į darbą.
Šeima į Pietų Afrikos Respubliką išvyko, kai jų sūnui Kasparui buvo pusantrų metų. Jam dabar dveji metai ir septyni mėnesiai. Neringa su sūnumi kartu leidžia visas dienas, žaidžia linksmus žaidimus, eksperimentuoja ir rašo tinklaraštį, kuriame kitoms mamos pataria, kaip originaliai ir smagiai leisti laiką su atžalomis.
Kaip vertinate vaiko auklėjimo, ugdymo svarbą formuojantys jo asmenybei? Ar auklėjimas turėtų pasireikšti tik kontrole ir tvarka, ar svarbesni švelnumo bei meilumo aspektai?
Manau, kad auklėjimas turi didžiulę įtaką vaiko asmenybei. Mums su vyru artima prieraišioji tėvystė, todėl nuo pat sūnaus gimimo stengiamės, kad pirmasis atsakas į jo poreikius būtų švelnumas ir dėmesys. Taip pat visais įmanomais būdais bandome jam suteikti kuo daugiau laisvės, taikyti kuo mažiau draudimų, nuolat tartis ir atsižvelgti į jo nuotaikas bei norus. Jei ko nors neleidžiu, bent kelis kartus apgalvoju, ar tai tikrai turi prasmę, ir jei ką nors uždraudžiau be reikalo, nebijau vaikui pasakyti, kad persigalvojau. Dabar sūnus jau paaugęs, tad vis sunkiau to laikytis, nes atrodo, kad jis jau tikrai viską supranta, tai galėtų tiesiog paklausyti, ką sakau, ir būtų paprasčiau.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Jei vyras nesidomi vaiku, priežastis gali būti netikėta
Psichologė atskleidžia, kiek kartų per dieną reikia apsikabinti vaikus, kad jie augtų laimingi
Stengiuosi sau priminti, kad yra daug priežasčių, kodėl dviejų metų vaikas nenori klausyti. Taisyklės ir griežta tvarka galioja, kai kalbame apie saugumą. Pavyzdžiui, niekada neleidžiame važiuoti automobiliu neprisisegus kėdutėje arba eiti per gatvę vienam.
Ar bučiniai, prisilietimai, apkabinimai Jūsų šeimoje yra svarbūs? Ar vaikui jie reikalingi?
Bučinių, apsikabinimų ir prisilietimų maratonas mūsų namuose turbūt niekada nesibaigia: rytą, tik pabudus, išlydint tėtį į darbą ar jį pasitinkant, žaidžiant, einant miegoti ir net miegant (naktį Kasparas dar dažnai ateina pas mus į lovą). Kartais taikome „mylu mylu” terapiją. Kai sunku susitarti ar vaikas dėl ko nors pyksta, sakome, kad jam reikalinga tokia terapija. Apsikabinus viskas atrodo paprasčiau ir lengviau. Visi kaprizai išsibėgioja ir Kasparas laimingas bei viskuo patenkintas.
Kokiame vaiko augimo etape pradėjote jį mokyti švelnumo? Kaip tai darėte?
Manau, kad svarbiausius dalykus vaikas išmoksta iš bendravimo su kitais žmonėmis, visų pirma – tėvais. Kartais tenka priminti, kad būtų švelnesnis su gyvūnais, nes jie viską jaučia, arba su mažesniais vaikais ar kitais artimaisiais, kuriems nepatinka, jeigu juos užgauna arba muša. To mokome kalbėdamiesi. Pokalbiai mūsų šeimoje itin svarbūs.
Ar jaučiate vaikų auklėjimo skirtumų Pietų Afrikos Respublikoje ir Lietuvoje? Kuri pasaulėžiūra Jums yra artimesnė? Kodėl?
Manau, kad kiekvienoje šalyje yra skirtingų požiūrių į auklėjimą. Mane nuo pat pirmų dienų čia stebina vyresnių vaikų ir paauglių švelnumas bei rūpestis jaunesniais. Jie visada stebi ir prižiūri mažesnius vaikus žaidimų aikštelėse, padeda jiems kur nors užlipti ir mielai priima į savo žaidimus. Net ir patys mažiausi nebūna atstumti. Pastebėjau, kad čia tradicinėje šeimoje tėvai vaikams skiriama labai daug dėmesio, tėvai atidžiai su jais kalbasi, dažnai juos giria ir praleidžia daugiau laiko. Viena tokio šilto ir atidaus bendravimo priežasčių – vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančios šeimos gali sau leisti turėti namų tvarkytoją, kuri dažnai ne tik prižiūri visą namų buitį, bet ir gamina valgį. Natūralu, kad tėvams tiesiog lieka daugiau laiko būti su vaikais.
Pietų Afrikos Respublikoje dauguma vietų, renginių, restoranų mielai laukia vaikų, todėl laisvalaikį dažniausiai šeimos leidžia kartu. Pavyzdžiui, čia populiarūs restoranai, kur yra visokių pramogų vaikams. Tėvai gali ramiai šnekučiuotis prie staliuko laukdami maisto, nes vaikai yra prižiūrimi restorano darbuotojų. Taip pat yra ir tokių sporto klubų, kur tėvai vaiką nemokamai gali palikti sporto klubo žaidimų kambaryje. Tokios paslaugos čia lengvai prieinamos, nes šalyje darbo jėga pigi.
Taip pat pastebiu, kad šioje šalyje daug griežčiau elgiamasi su kūdikiais nei Lietuvoje: jie čia dažniausiai maitinami pagal grafiką, nuo pat gimimo migdomi ne tik atskirose lovose, bet kartais ir savo kambariuose, rečiau čia tenka pamatyti ir žindomą kūdikį. Man tai nėra artima. Tačiau, kita vertus, jeigu mama dirba, dažnai ji gana anksti turi grįžti į darbą (priklausomai nuo darbo sutarties, ilgiausiai gali nedirbti iki vaikui sueis keturi mėnesiai), todėl tokie dalykai suprantami.
Kaip manote, ar mamai užtenka tokio trumpo laiko, praleisto su tik gimusiu vaiku?
Pietų Afrikoje mama ne tik turi grįžti prabėgus keturiems mėnesiams po vaikelio gimimo, bet ir dirba beveik iki pat gimdymo. Vietinės mamos negali atsistebėti, kiek atostogų skiriama vaiko priežiūrai Lietuvoje. Jos man vis sako, kad norėtų, jog ir jos turėtų tokią galimybę.
Pažįstu ne vieną mamą, kuri tiesiog išeina iš darbo tam, kad galėtų ilgiau pati auginti vaikelį (reikia turėti omenyje, kad kvalifikuotą darbą rasti šioje šalyje nėra labai lengva). Aš pati esu motinystės atostogose iki Kasparui sueis treji metai. Mūsų šeima turėjo galimybę rinktis, tačiau tikrai ne visiems taip pasiseka. Kai kurie tėvai yra priversti dirbti, kai kurie tiesiog blogai jaučiasi nedirbdami – abu variantai yra suprantami ir nei vieno iš jų nesmerkiu. Manau, kad kiekvienas atranda, kas geriausiai tinka jo šeimai.
Nei Lietuvoje, nei Pietų Afrikoje nepažįstu tokių šeimų, kurių vaikai jau pirmaisiais metais būtų vedami į darželį. Dažniausiai tokiu atveju tėvai pasirenka auklę, kas, mano manymu, yra geresnis variantas nei darželis, nes vaikams vis dar labai reikalingas artumas ir stiprus ryšys su suaugusiaisiais.
Lietuvoje nemažai vaikų auklėjimo stereotipų, kurie sunkiai „išgyvendinami”, pavyzdžiui, požiūris, kad su mergaitėmis reikia elgtis meiliau, o berniukas turi būti „tikru vyru”. Kaip manote, kodėl taip sunkiai atsisakome šių stereotipų? Ar Pietų Afrikos Respublikoje taip pat egzistuoja panašių auklėjimo kanonų?
Optimistiškai manau, kad Lietuvoje situacija tik gerėja. Savo aplinkoje matau vis daugiau tėvų, kurie stengiasi iš tokių stereotipų vaduotis. Tikriausiai toks požiūris susiformavo dėl to, kad turiu su kuo palyginti…
Pietų Afrikoje ši problema daug didesnė: žaislai, drabužiai, įvairios veiklos yra daug labiau orientuotos į skirtingas lytis. Pavyzdžiui, nuėjus į vaikų gimtadienį, kur mažyliams duodama nuspalvinti kokį nors gyvūną, berniukams yra parinktas driežas, o mergaitėms – drugelis. Nors mano sūnus labai mėgsta drugelius! Viename restorane vaikams visada duoda smulkių dovanų (jos skirstomos pagal lytį), ir mūsų vis klausdavo, ar mergaitė, ar berniukas, nes sūnus ilgai buvo ilgaplaukis, tai vietiniams buvo labai panašus į mergaitę.
Jūsų tinklaraštyje mokuzaisti.lt labai daug idėjų, kaip smagiai praleisti laiką su savo atžala. Gal galite pasiūlyti kažkokią bendrą šeimos veiklą, kuri skatintų bendravimą, mokytų prisilietimų, apkabinimų, bučinių?
Mes neseniai atradome stalo žaidimų džiaugsmą. Tai labai puikus būdas praleisti laiką kartu, Kasparas labai daug ko išmoksta. Tenka ir džiaugtis vieniems už kitus, ir paguosti, jeigu nesiseka. Tikrai galima atrasti stalo žaidimų, kurie būtų tinkami net ir dvimečiams. Svarbiausia vaikui skirti dėmesio, su juo pramogauti, keliauti, ieškoti naujų atradimų ir išbandyti įvairiausius žaidimus. Tai suartina ir ugdo vaiko švelnumą, meilumą, kurio visi tėvai taip trokšta.