JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Nėra abejonių - mes nekenčiame savo vaikų

Nėra abejonių – mes nekenčiame savo vaikų

Mes mylime savo vaikus, bet tuo pačiu ir nekenčiame jų. Tikrai ne dėl to, kad esame blogi žmonės ar tėvai, priežastis ta, kad tai tiesiog yra normalu.

„Žinoma, taip yra ir ne dėl to, kad mūsų vaikai yra blogi ar neverti meilės, greičiau dėl to, kad visi vaikų ir tėvų santykiai yra pagrįsti šiais dviprasmiškais jausmais: meile ir neapykanta”, – sako psichiatras, knygų autorius Nickas Luxmoore’as.

Be abejo, “neapykanta” – labai stiprus žodis, kuris, ko gero, nėra siejamas su tokiais santykiais. Neretai teigiame, kad būtent dėl neapykantos kyla karai, žudoma ir žiauriai elgiamasi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kas nutinka, kai vaikai mato tėvus nuogus?
Kokios žinomos šeimos Lietuvoje yra daugiavaikės?

Vis dėlto labiau gąsdinantis žodis nei neapykanta turėtų būti abejingumas.

Kai mes esame abejingi kitiems žmonėms ir kai mums visiškai nerūpi mūsų elgesys bei kokios dėl to bus pasekmės – yra kur kas blogiau, nei patirti neapykantą, kuri yra tik blogoji meilės pusė.

Nekenčiame žmonių tada, kai jie mums kažką reiškia – jeigu jie būtų mums nesvarbūs ir juose nematytume kažko panašaus į save, tuomet būtume tiesiog abejingi. Mes išliekame stiprūs, nes giliai širdyje, mes juos labai mylime, net kai mus įskaudina ar išduoda. Štai tada neapykantos jausmas daro stebuklus – padeda mums atsitiesti, vėl atgauti stiprybę ir viską suimti į savo rankas.

Nereikia piršti minties, kad tėvai nemyli savo vaikų, nes tikrai taip nėra. Tiesiog meilė nėra vienintelis jausmas, kurį jaučiame savo vaikams, kaip ir jie mums.

Kyla sunkumų, kai beatodairiškai mylime savo vaikus, o jie vis dėlto elgiasi netinkamai.

Tuomet mums nelieka nieko kito, kaip atsakyti tuo pačiu. Kartais pasielgiame labai neapgalvotai ir žiauriai, piktnaudžiaudami savo, kaip tėvų, statusu. Žinoma, po to mus graužia kaltės jausmas, o mintyse sukasi mintys: “Taip yra todėl, kad aš blogas tėvas arba todėl, kad nepakankamai stipriai jį mylėjau, o galbūt jis manęs dėl to nemyli!”

Nickas Luxmoore’as, psichiatras, Didžiosios Britanijos Karaliaus Artūro koledžo mokytojas bei patarėjas sako, kad negalima toleruoti bet kokio žiaurumo ar smurto, nukreipto prieš vaikus. Žiaurus elgesys dažnai išprovokuojamas, kai nesugebame įgyvendinti savo lūkesčių iš tėvų pozicijos ir kai vaikams nesiseka išpildyti mūsų lūkesčių, kuriuos jiems numatėme.

Tokiais momentais mes esame jais labai nusivylę ir jaučiamės taip blogai, kad savo visą pyktį ir įniršį išliejame ant savo vaikų.

Vis dėlto grįžus sveikam protui, reikia pagalvoti, ar mes tikrai buvome patys tokie geri ir nuostabūs? Reikia prisiminti, kad mes, kaip ir visi kiti visame pasaulyje, turime daug trūkumų.

Kartais esame savanaudiški ir pasiaukojantys, kartais žiaurūs ar geraširdiški, o kartais nekenčiame, bet mylime. Mūsų vaikai – tie mieli, nuostabūs, talentingi vaikučiai – tokie patys.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI