Didelė tikimybė, kad jūs, jeigu dabar skaitote šiuos žodžius, turite vaikų. O jei iš tiesų taip yra, tai dar didesnė tikimybė, kad vaikų turite ne daugiau ir ne mažiau kaip… du. Jeigu yra kitaip, esate šiek tiek išimtis.
Ir tai ne koks nors atsitiktinis būrimas iš kavos tirščių. Statistiškai vienai moteriai Lietuvoje iš tiesų vidutiniškai gimsta beveik du vaikai (tiesa, į šiuos skaičiavimus įtraukiamos tik gimdžiusios moterys).
Kodėl du? Kodėl ne trys, ne šeši ir ne vienas? Ar tikrai mes patys taip apsisprendžiame, ar vis dėlto kažkas mums primeta tokį sprendimą?
Kiek vaikų norėtų vyrai?
2013-2014 m. Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre buvo atliktas tyrimas, buvo kalbamasi su jaunais, vaikų neturinčiais vyrais apie jų tėvystės vizijas.
Sociologė Vaida Tretjakova: „Du vaikai, būsimų tėčių nuomone, „yra tinkamiausias kompromisas tarp noro vaikui suteikti brolio ar sesers draugiją ir finansinių bei gerovės galimybių.”
„Ar vyrai norėtų vaikų? Dauguma tyrimo dalyvių atsakė „taip” – vaikai yra trokštama jų įsivaizduojamo idealaus gyvenimo dalis.
O kiek vaikų norėtų auginti? Du vaikai, būsimų tėčių nuomone, „yra tinkamiausias kompromisas tarp noro vaikui suteikti brolio ar sesers draugiją ir finansinių bei gerovės galimybių.”
Kodėl ne vienas vaikas?
Vyrų nuomone, brolio ar sesers draugija papildo vaikų kasdienybę ir išmoko įvairių bendravimo subtilybių: dalytis, spręsti konfliktus ir pan. Tai ypač pabrėžė vyrai, patys augę kartu su broliais ar seserimis.
„Vienas – per mažai, bet trys – jau per daug”
Antra vertus, atliekant tyrimą paaiškėjo, kad vyrams tėvystė asocijuojasi su didele atsakomybe, ypač – finansine. O gausesnė nei dviejų vaikų šeima dažnai suvokiama kaip daug didesnių ekonominių išteklių reikalaujantis projektas. Taip pat manoma, kad daugiavaikei šeimai reikės ir kur kas didesnių laiko išteklių, tai tėčių dėmesį stipriai ir ilgam nukreiptų nuo kitų savęs realizavimo veiklų ar pomėgių.
Tyrimo apie vyraujantį pageidaujamą vaikų skaičių išvadas susumuoja vienas tyrimo dalyvių: „Kažkaip vienas per mažai, trys – per daug.””
Atrodytų, puiku: žmonės svajoja apie du vaikus ir vėliau, jei aplinkybės susiklosto tinkamai, dauguma kaip tik tiek ir augina. Vis dėlto kartais atrodo, kad du vaikai – puikiausias būdas išvengti tetų ir dėdžių komentarų, siūlymų ar pageidavimų. O nuomonę „du vaikai – pats tinkamiausias skaičius” mums dažnai įperša aplinkiniai.
„Jau tikriausiai planuosite vaikelį? O gal jau laukiatės?” – klausinėja visi antrą vedybų dieną. „O kada antras?” – klausia gimus pirmagimiui. „Jau trys? Ką, neužteko dviejų?” – „Na taip, jums dar reikėtų mergaitės.”
„Na, bet jūs gimdote ir gimdote!” – iš savo šeimos gydytojos išgirdo mano bičiulė, atėjusi pasidžiaugti savo… trečiuoju nėštumu.
O kas, jei daugiau?
Įdomu, ką mąsto žmonės, neįtilpę į „dviejų vaikų” taisyklę.
Eglė Jakutienė (30 m.), dvynukių Mortos ir Elžbietos (5 m.) ir trimečio Mykolo mama: „Man dvynukės buvo kaip ženklas, kad aš ne viską sprendžiu ir planuoju, ne viskas nuo manęs priklauso.”
„Nors mūsų aplinkoje yra įprasta turėti daug vaikų, tačiau iš nepažįstamų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, reakcijos suprantu, kad net du vaikai yra gana daug. Dar vaikštinėdama su dvynukėmis sulaukdavau daug dėmesio: ir džiaugsmingų komentarų su šypsenomis („Mama – didvyrė”, „Kokia šaunuolė mama”, „Aukite sveiki” ir t. t.), bet ir… paguodos: „Oi kaip gerai, kad dvi iš karto – vienu metu atvargsite vargelį ir daugiau nebereikės.” Arba „Gerai, kad dvi iš karto, tik gaila, kad ne berniukas ir mergytė, va tada tai jau tikrai nieko netrūktų.”
Bet negi aiškinsi visoms nepažįstamoms moteriškėms, kad mergaitės tikrai nebus mūsų vieninteliai vaikai. Ir niekas nežino, kiek tų vaikų turėsime, kiek vargsime dar tą savo džiugų vargelį, nes juk patys jo norėjome.”
Ar trys vaikai – tikrai daug?
Eglė mano, kad tai labai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendraujame: „Mūsų amžiaus draugai kartais pavadina mus drąsuoliais dėl to, kad ryžomės turėti tris vaikus. Tik aš nežinau, kas čia drąsaus… Tiesiog toks mūsų kelias. Juk mes dvynių „neužsakėme”. Man dvynukės buvo kaip ženklas, kad aš ne viską sprendžiu ir planuoju, ne viskas nuo manęs priklauso. Kai pastojau antrą kartą, buvo labai neramu dėl aplinkinių reakcijos. Labiausiai nustebino mano tėvai, kurie žinią sutiko su didžiausiu džiaugsmu. Mūsų aplinka labai dėkinga, daugeliui mūsų pažįstamų trejetukas – normalu.”
Sunkumai kada nors baigiasi…
„Kol turėjome tik dvynukes, su vyru buvome optimistai. Kalbėdavome, kad tik nuo požiūrio priklauso, sunku ar lengva auginti vaikus. Kai gimė trečiasis, tapome labiau realistais – pajutome, kad mums tikrai nelengva, o požiūris ne visais atvejais visagalis.
Gimus Mykolui man buvo labai sunku, buvau pervargusi ir pikta kaip ragana žiežula. Bet aš pati juk norėjau būti mama-didvyrė ir kol mergaitėms suėjo 2 m. ir 7 mėn., savo tris vaikus auginau pati namuose. Ar dabar ką nors keisčiau?
Manau, jei atsukčiau laiką atgal, aš ir vėl mergaičių neleisčiau į darželį. Juk dvimetės jos buvo tikrai dar visiškai mažulytės. Galbūt pasikviesčiau į pagalbą mamą, anytą ar vyro seserį. Galbūt nusispjaučiau į tvarką namuose, valgytume daugiau pusgaminių, mažiau namuose gaminto maisto. „Susiorganizuočiau” daugiau laiko sau ir pabuvimui dviese su vyru.
Bet dabar, kai vaikai ūgtelėjo, jie nebegali gyventi vienas be kito! Tad šeimos gyvenimo kokybė šoktelėjo į aukštumas!”
Reikia namo!
„Trise augti vaikams yra nepaprastai gerai – mes juos net vadiname trynukais. Jie visi kartu nuolat žaidžia, prisigalvoja veiklų, kurios man net neateitų į galvą (arba tokių, apie kurias tik vėliau perskaitau internete kaip kūrybingų mamų siūlymus, kaip lavinti vaikus!). Tiek būdami kartu, tiek kiekvienas atskirai jie yra be galo kūrybiški, iš nieko susikuria krūvas žaidimų. Pavyzdžiui, Mykolas dvi dienas žaidė su pakeliu šiaudelių: dėliojo ant žemės raides, namus, šaudė fejerverkus ir t. t. Jei tenka bent kelioms valandoms išsiskirti, vaikai vieni kitų be galo pasiilgsta.
Bet ar norėtume daugiau?
Mūsų vaikai nuolat kalba apie namą, nes bute daug ko negalima, pavyzdžiui, lakstyti, šokinėti ir nervinti kaimynų apačioje. Bent kartą per dieną jo paprašo, nes ten būtų galima visa šėlti be nuolatinių ribojimų. Štai jums ir atsakymas.”
O kas, jei vaikų mažiau?
Šiais laikais į šeimas, turinčias vieną vaiką, nebėra žiūrima kritiškai. Ar bent taip kritiškai kaip į žmones, apskritai atsisakančius turėti vaikų.
Sociologė Živilė Leonavičiūtė – apie moteris, pasirinkusias savanoriškos bevaikystės gyvenimo kelią ir jų motyvaciją: „Šalia viengungystės ar nevaisingumo viena dažnų priežasčių, kodėl žmonės taip ir nesulaukia vaikų, savanoriškas sprendimas to nedaryti.”
„Tokio sprendimą padiktuoja kiti pasirinkimai, t. y. moters nepriklausomybė, saviraiška, karjera, asmeniniai santykiai ir pan. O mano kalbintos moterys labiausiai pabrėždavo pasitenkinimą savo pasirinktu gyvenimo būdu.”
Tačiau visuomenė šį reiškinį vertina neigiamai. Kodėl?
„Negalima nenorėti vaikų”
„Garsi JAV mokslininkė Jean E. Veevers pastebėjo, kad savanorišką bevaikystę pasirinkusios poros pažeidžia dvi svarbias visuomenės normas – normą turėti vaikų ir normą norėti jų turėti. Todėl konservatyvesnės visuomenės savanorišką bevaikystę suvokia kaip nepriimtiną. Lietuvos visuomenė taip pat šį reiškinį vertina neigiamai. Tai nėra didelė staigmena, nes daugumos pokomunistinių Europos valstybių visuomenės požiūris į bevaikystę kaip tik toks. Pavyzdžiui, Švedijoje tik apie 5 proc. švedų tokį pasirinkimą įvertintų neigiamai, o tarkim, Ukrainoje – apie 85 proc. jos gyventojų.
Laikui bėgant šios nuostatos švelnėja: 2008 m. teiginiui, kad moters gyvenimas yra visavertis tik tuomet, jeigu ji turi vaikų, pritarė 60,7 proc. šalies gyventojų. O 1990 m. – net 88,5 proc. šalies gyventojų.”
Vis dėlto sociologai pabrėžia, kad ir vaikų neturinčios poros, ir vieną vaiką auginančios šeimos patiria nuolatinį aplinkinių spaudimą „keisti savo šeimos dydį.” Tačiau šis spaudimas labai paradoksalus, nes šeimos dydį pakeitus smagiau ir viršijus du vaikus aplinkinių reakcija jau būna ne „kodėl tiek mažai?”, o „bet kam gi jums tiek daug?!”
Kokios išvados peršasi? Ko gero, reikia tikėti savo pačių padarytais sprendimais. Tik tada smalsiųjų patarėjų siūlomos „normos” ir „taisyklės” tebus foninis triukšmas, o ne iš pusiausvyros išmušantys gyvenimo trikdžiai.
Straipsnis buvo publikuotas TAVO VAIKO žurnale.