Jau 9 mėnesiai, kai esu dviejų vaikų mama. 9 spalvingi mėnesiai.
Devintojo kūdikio mėnesio sukaktis man ypatinga. Jos metu prisimenu, kaip anksčiau, taip pat per devynis mėnesius, mano pilve iš nematomos sėklytės užaugo rausvas žmogelis, pasiruošęs palikti įsčias ir sutikti išorinio pasaulio iššūkius. Per kitus devynis mėnesius po gimimo šis žmogus taip greitai keitėsi, sužydėjo išskirtiniais ir unikaliais bruožais, kūrė savitą santykį su kiekvienu šeimos nariu – juokino, graudino, savo mielumu spaudė širdį.
Šią sukaktį aš priimu kaip simbolišką, nes dabar mano mažajai išorinis pasaulis jau geriau pažįstamas nei pilvo pasaulis. Šia proga peržvelgiu savo motinystės virsmą, nes kasdien vis blankiau prisimenu laiką, kai antrosios dukters dar nebuvo su mumis. Visiems, kurie klausiate “Tai kaip sekasi su dviem vaikais?” – mano trumpa refleksija.
Motinystė kaip ištreniruotas raumuo
Žinote tą jausmą, kai po ilgos pertraukos pradedi sportuoti? Pirmi kartai būna sunkiausi, po jų skauda visą kūną, jautiesi didžiausias sporto salės “slabakas”. Bet laikui bėgant sportuoti darosi vis lengviau ir maloniau, nes kūnas įpranta. Panašiai jaučiuosi ir aš, nes antrąjį vaiką nuo pat gimimo buvo lengviau nešioti, žindyti, maudyti, nuraminti. Kūnas turi atmintį ir daug dalykų, išmoktų su pirmuoju vaiku, jis tiesiog automatiškai atkartoja (nuo lengvesnio gimdymo iki geriausiai atidirbtos sūpavimo technikos). Žinoma, atsiranda naujų pirmų kartų, po kurių “skauda visą kūną”. Sunkiausios tos akimirkos, kai negali persiplėšti, nors abiems vaikams tavęs reikia.
Paleisti kraštutinumus
“Kai būsiu mama, aš niekada/aš tai jau būtinai…” – tobulos mamos vizija mane lankydavo prieš pirmą gimdymą ir vėliau. Su pirmu vaiku man atrodė, kad įmanoma išlaikyti kontrolę ir neprarasti kantrybės. Tačiau dabar jaučiu, kad būtina paleisti kai kuriuos reikalavimus sau, žiūrėti į viską lengviau, mažiau sukti galvą. Pastebiu, kad dabar neinterpretuoju vaikų neramumo/verksmo kaip savo kaltės. Nevertinu zirzimo kaip blogos dienos sąlygos. Priimu, kad būna visaip, ramiau reaguoju į dramas, kūrybiškiau jas sprendžiu. Ir tai, kad mažiau “ruminuoju”, ne taip intensyviai gvildenu klausimą, kokia mama esu, leidžia atsitraukti ir pažiūrėti į kai kuriuos dalykus iš šalies, pamatyti save ir vaikus aiškiau, gryniau. Supratau, kad vidurio linija, kalbant apie įvairias vaikų auginimo teorijas man mieliausia, o savo intuicija pasikliauti labiausiai verta.
“O dabar galite manęs truputį neliesti?”
Dažniausiai bent vienas vaikas būna pas mane ant rankų/ ant mano kelių /pilvo / gnybia man į kaklą/ kuičiasi ir ieško, kur įsičiunkt/ prašo pasupt kaip ant arkliuko / timpčioja mano plaukus / lipa ant nugaros ir t. t. Ir nors esu ekstravertiško temperamento žmogus, kartais imu ilgėtis savo kūno tik sau. Motinystė yra labai kūniška ir tai patirti ne visuomet malonu ir estetiška. Prisimenu tą nupiepusią mamą beždžionę ir rusiško animacinio filmuko apie padaužas beždžioniukus ir kartais jaučiuosi į ją panaši.
Rutina gelbėtoja
Jei su pirmuoju vaiku buvo įmanoma ir lengva beveik metus gyventi be ypatingos rutinos, lanksčiai derinant vaiko ir savo poreikius, su dviem vaikais struktūra ir ritmas man tapo būtini. Maži ritualai, pasikartojimai, jokių grandiozinių planų, planavimas ir apgalvojimas leidžia palaikyti ramybę ir stabilumą.
Meilė dauginasi, bet rankų ir dėmesio kartais pritrūksta
Tada gelbsti artimųjų vizitai į svečius. Anksčiau nebūčiau pagalvojus, kad bus momentų, kai žaidimas su vaiku atrodys juodas darbas. Gera, kai trumpam ateina rankų pamaina. Kalbant apie ryšį su vaikais, jis formavosi ir keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad neįmanoma niekieno kito mylėti taip stipriai kaip pirmagimės. Žinoma, greitai supratau, kad tai netiesa ir meilė naujam kūdikiui išvertė iš kojų. Devintąjį mažosios mėnesį jaučiuosi esanti tikrame prisirišimo pike. Su vyresnėle išgyvenau ir savotišką atitolimo laikotarpį, jai itin svarbus tapo tėtis, tačiau dabar pastebiu, kad vėl vis dažniau pareiškia “aš noriu su mamyte”. Tam prireikė sąmoningų mano pastangų išsikovojant mudviems atskiro nedalomo laiko ir suvaldant lūkesčius.
Truputis stokos gimdo brandą
Antrųjų vaikų raida dažnai būna greitesnė – nespėji atliepti kiekvieno zirztelėjimo ir vaikas greit supranta, kad “ką pasiimsi, tą ir turėsi”. Paskutinėmis dienomis gaudau mažąją, kuri ropodama iš pasalų sparčiai skuba link geltono sesės tualetinio puoduko; stebiuosi, kaip ji sumąsto ir nuropoja į atskirą kambarį, kur susiranda žaislą ir viena ramiai jį krapšto. Vyresnioji per šiuos mėnesius taip pat atskleidė įvairiausias kūrybines galias ir tapo daug savarankiškesnė. Išmoko nuobodulį išvaikyti pati, prisigalvodama įdomiausių dalykų. Žinau, kad šios savybės pravers mano vaikams gyvenime. Nepaisant to, kartais jaučiu kaltę, nes taip norėtųsi ilgiau leisti pagyventi nerūpestingame vaikystės debesyje su mažiau pavargusia ir išsiblaškiusia mama.
Sesių komanda
Tas įgimtas sesių ryšys mane verčia iš kojų. Kasdien pilna akimirkų, kai vyresnėlei užtenka pirštą pajudinti, o mažoji leipsta iš juoko – giliai giliai kvatoja iš visos krūtinės. Niekam kitam nepavyksta jos prajuokinti taip, kaip sesei. Jei sesės nėra namie, mažoji nerimsta, o jai grįžus – nušvinta, net spurda iš džiaugsmo. Kartais pravirksta sesei išėjus iš kambario. Paskutinėmis dienomis, mažajai plaunu nosytę dėl slogos – tai jai baisiausiai nepatinka. Tuo metu vyresnioji prisistato šalia ir taip nuoširdžiai rauda kartu, nes labai gaila sesės. Mano ausys spengia nuo triukšmo, bet širdis džiaugiasi, nes mano dviejų metų mergytė jau pažino empatiją.
Auginti du vaikus nėra lengva, dažnai tenka skubėti, nerimauti, trūksta poilsio. Bet lengvumo aš ir nesitikėjau. Juk žinau, kad visi geriausi dalykai gyvenime neateina lengvai. Juos reikia išjausti ir puoselėti, priimant visas spalvas.
