Du pametinukus – šešerių sūnų ir penkerių dukrytę – auginanti Jurgita atsiuntė mums laišką, kuriame bando atsakyti į klausimą – kas yra gera mama?
Kas yra gera mama? Ar ta, kuri skalbia, maitina, rūpinasi, žaidžia ir atiduoda visą save augindama vaikus, ar ta, kuri nesureikšmina vaiko rūbų, maitina gal ir neidealiai, tačiau vaikas visuomet sotus ir ramus?
Ji rūpinasi ne tik savo kūdikiu, bet prisimena karts nuo karto susitikti su draugėmis ir išgerti puodelį arbatos. Jai norisi ne tik kasdien keisti vystyklus, bet greta susigalvoja kokios nors veiklos, o gal net ryžtasi derinti darbus su motinyste…
Anksčiau aš galvodavau, kad tos mamos, kurios veda vaikus į darželį, paprasčiausiai nemyli savo vaikų, nes pasirenka patį lengviausią kelią ir „padrebia” juos auginti svetimiems. Gal tą nuomonę suformavo mama, o gal pusmetis, praleistas dirbant darželio auklėtoja, su pačiais mažiausiais. Man žiauriai būdavo gaila tų mamų paliktų ir gerą valandą ar dvi raudančių vaikų, kuriems nepadėdavo nei mylavimai, nei jokie žaidimai – viskas, ko jiems reikėjo, buvo mama.
Kiti, dar neįpusėjus dienai, ieškodavo vietos, kur galėtų numigti pietų miegelio, tačiau to leisti nebuvo galima, nes ką gi tuomet jie veiks, kai kiti miegos? O aš, kaip „šviežia” auklėtoja, nedrįsau priešintis esamai tvarkai, bet jau tada žinojau – mano vaikai augs su manimi arba su aukle.
Ir gyvenimą iš tikrųjų susidėliojau taip, kad daugiau nei ketverius metus auginau namie savo pametinukus. Buvo nelengva, nes maitinau abu, nešiojau abu, auginau kuo natūraliau, be jokių pirktinių tyrelių ir vienkartinių sauskelnių, nepalikinėjau nei močiutėms, nei seneliams, nes šventai tikėjau, jog vaikams geriausia tik su manimi ir džiaugiausi, kad vyras neprieštarauja mano buvimui namuose. Su nerimu laukiau, kaip reikės grįžti į darbą ir „perleisti” rūpinimąsi vaikais kažkam kitam.
Bet ateitis parodė, kad pasirinktas auginimo būdas buvo neteisingas. Taip – mano vaikai gali dvi, tris valandas išsėdėti bet kokiame seminare ar koncerte, nes jiems geriau būdavo būti su mama bet kur, o ne laukti svetimuose namuose. Taip – mano vaikai auga gabūs ir sumanūs, nes aš pati su jais ir žaidžiau, ir šokau, ir deklamavau. Taip – man buvo ramu, kad niekas ant jų nešaukia, nemuša ar kaip kitaip neskriaudžia, nes aš visą laiką buvau šalia. Bet yra ir kita pusė, kuri džiugina ne taip smarkiai.
Kai sūnui suėjo 2.5 metukų, jam buvo diagnozuota alerginė sloga ir astma. Bandžiau kaltę suversti skiepams, pelėsiui, kuriame gyvenome visus metus, ar dar kam nors, tačiau šiandien aš esu įsitikinusi, kad sūnaus astmą pirmiausiai įtakojo smaugianti mano meilė. Kai aš sau išsikėliau uždavinį išsigydyti vaiką pati, kai nusprendžiau jo „nefarširuoti” jokiais hormoniniais vaistais, atradau sąmoningumą ir gyvenimo išmintį, kurios dėka šiandien mano sūnaus jokie priepuoliai nebekamuoja jau vien dėl to, kad leidžiu jam pačiam rinktis visas patirtis. Supratau, kad neapsaugosiu vaikų nuo visų sunkumų ir kliūčių pasitaikančių gyvenimo kely. Kai ėmiausi tvarkytis su savo baimėmis, nepasitikėjimu, tiesiog su visomis savo negatyviomis mintimis ir emocijomis, mano sūnus atsigavo – tapo drąsesnis, susirado draugų, išdrįsta pareikšti savo nuomonę.
Ir dabar aš jau nesu tokia kategoriška, kai kalba pasisuka apie vaikų auginimą. Niekam nereikalingas toks savęs aukojimas – nei vyrui, nei vaikams. Kai savo šilumą, meilę, dėmesį dalini neskaičiuodama, tai gerų emocijų rezervuaras vieną dieną ištuštėja. Tuomet tampi irzli, pikta, pervargusi, dažnai ir ligota. O pripildyti niekas negali, nes Dievas tiesiog laukia, kol pati vieną dieną nuspręsi, jog jau gana. Gana iš kitų reikalauti ir tikėtis, o imti ir pačiai suteikti sau reikiamą dėmesį ir poilsį. Nei vienas vaikas užaugęs nepadėkos už bemieges naktis ar paaukotą sveikatą. Niekam to nereikia! Vaikai nori besišypsančios, gražios ir laimingos mamos, o kad tokia būtum, reikia išmokti laiku prisipildyti, skirti laiko poilsiui ir savirealizacijai. Ir jei mama bus viduje rami, jos vaikams negresia jokie pavojai. O jei ir kas nutiktų, mamos meilė ir tikėjimas savo vaikais gali viską.
Labiau pasikliaukime vaikais, dažniau pagirkime ir nepamirškime laiko sau, nes besišypsanti moteris puošia ir šildo visą pasaulį, o pervargusi ir nusikamavusi nebegali padėti net pačiai sau. Išmokim auginti savo vaikus širdimi, o ne taip, kaip kažkas pasakė, parašė ar mamos išmokė. Visi mes unikalūs, ir tai, kas tinka man, galbūt visiškai netinka kitam. Visuomet pagalvokim, ar norim tokio gyvenimo, kokį rodome, savo vaikams? Jei ne, tai dar yra laiko viską permąstyti ir parodyti jiems, jog į viską galima žiūrėti ir kitomis akimis, daug lengviau ir paprasčiau, susitelkiant į sprendimus ir pozityvius dalykus.
Šiandien mano vaikai lanko darželį – gal kiek netradicinį, be griežtų rėmų ir taisyklių, grįžta iš jo visuomet purvini, bet žinau, kad jie ten laisvi, mokomi mylėti gamtą, dėkoti už maistą ir didžiausias dėmesys skiriamas vaiko sielai ir jos poreikiams. O aš pagaliau atrandu mėgstamas veiklas, jaučiuosi pailsėjusi, mano veidą dažniau nei surūgęs veidas puošia šypsena ir kartu su vaikais mokausi gyventi širdimi.
