Rugsėjį į darželius, mokyklas sugrįžtantys vaikai gali pasidalinti ne tik vasaros atostogų įspūdžiais. Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro (VVSC) specialistų, gyventojų skundai dėl ugdymo įstaigas lankančių vaikų utėlėtumo (pedikuliozės) pasipila būtent mokslo metų pradžioje, kuomet mažieji sugrįžta į bendras grupes, klases.
Tam, kad Rugsėjo 1-oji kvepėtų tik naujomis kanceliarinėmis prekėmis, o ne vizitais pas gydytojus, vaikų galveles rekomenduojama atidžiai peržiūrėti dar vasarą, o geriausia tai daryti sistemingai, kas kelias savaites. Ypač – po apsilankymų masiškesnėse vietose.
Užsikrėsti galima bet kur
„Utėlėmis užsikrečiama per tiesioginį kontaktą – ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su utėlėtais žmonėmis metu. Todėl rizika natūraliai padidėja ten, kur renkasi daugiau žmonių: viešajame transporte, turguje ir kitose masinio susibūrimo vietose. Kalbant apie vaikus, utėlėmis jie gali užsikrėsti vasaros stovyklose, kieme, kaime, kuomet bendraujama didesniu būriu, o draugystės mezgasi lengvai ir su nepažįstamais vaikais”, – sakė Giedrė Aleksienė, Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja.
Utėlės gali būti perduotos kartu su skolintas drabužiais, šukomis, plaukų aksesuarais ir kitais asmeninio naudojimo daiktais, taip pat per bendrą lovą, patalynę, rankšluosčius ir etc. Vis dėlto dažniausiai jos plinta tiesioginiu būdu – iš galvos į galvą.
Utėlės yra kraujasiurbiai parazitai, jos kanda į odą, todėl utėlėmis užsikrėtęs vaikas, kaip ir suaugusysis, ima dažniau kasytis galvą. Jei kyla įtarimų, jog jūs pats ar vaikas užsikrėtęs utėlėmis, jų ieškoti reikėtų pakaušyje, ties kaklu ir už ausų.
Beje, VVSC specialistė atkreipia dėmesį, kad utėlės „mėgsta” švarias galvas, mat tuomet pasiekti odą yra lengviau. Tad nors utėlėtumas dažnai siejamas su asocialumu ir nešvara, utėlės labiau puola švarius asmenis, o ne apsileidusius.
Meskite gėdą iš galvos!
„Iki mano pačios vaikai užsikrėtė utėlėmis, maniau, kad tai – tik asocialių šeimų problema. Buvo labai, labai gėda, – pasakojo du vaikus auginanti Dovilė Morkūnienė (vardas ir pavardė pakeisti, – red. past.). – Mane išgelbėjo visagalis internetas. Pradėjusi ieškotis informacijos, supratau, kad mano šeima – jokia išimtis, o su šia problema susiduria daugybė kuo padoriausių žmonių. Tuo momentu buvo labai svarbu nusiraminti ir man padėjo būtent informacijos sklaida”.
Kodėl problemą reikia spręsti nedelsiant?
Nes utėlės plinta ir gali bet kada užkrėsti kitus šeimos narius ir aplinkinius – tiek vaikus, tiek ir suaugusiuosius. Kuo ilgiau delsiama ir kuo utėlių daugiau, tuo labiau jos vargina. Per parą utėlė padeda 3-5 kiaušinėlius (glindas), juos tvirtina prie plauko, arti galvos odos, ir jei šiuolaikiniais preparatais išnaikinti utėles gana lengva, tai jų glindos pašalinamos tik mechaniniu būdu – po vieną renkant rankomis ar šukuojant specialiomis šukomis.
Kas gali diagnozuoti?
Nustatyti problemą (utėlių yra trys rūšys – galvinės, gaktinės ir gyvenančios drabužiuose) ir skirti gydymą pagal kompetenciją gali tik gydytojas. Pedikuliozė įtraukta į privalomai registruojamų užkrečiamųjų ligų sąrašą, duomenys apie ją gaunami iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų. „Tačiau pasakyti realios su pedikulioze susijusios situacijos mes negalime dėl vienos pagrindinės priežasties: utėlėtumas yra ne tokia liga, dėl kurios kreipiamasi į gydytojus – dažnas šią „problemą” sprendžia namuose, o vaikų galvas dažniausiai „gydo” mamos. Iš tikrųjų, galvines utėles nustatyti gali bet kas, kas jas pažįsta: mama – savo vaikui, auklėtoja – darželinukui, mokytoj – mokiniui, – sakė G. Aleksienė. – Todėl daugiausia duomenų gauname iš ligoninių priėmimo skyrių, į kuriuos gyventojai patenka dėl kitų priežasčių, tačiau per apžiūrą medikai nustato ir pedikuliozę”.
VVSC duomenimis, kasmet sergamumas šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste 2013 m. buvo registruoti 497 utėlėti asmenys (sergamumo rodiklis – 9,3/10 000 gyventojų), iš jų 32 ikimokyklinio amžiaus vaikai ir 30 mokinių. 2014 m. užregistruoti 423 pedikuliozės atvejai (sergamumo rodiklis – 7,8/10 000 gyventojų), iš jų 15 ikimokyklinio amžiaus vaikų ir 47 mokiniai. „Vaikai sudaro nedidelį procentą – apie 12-14 proc., – sakė VVSC specialistė. – Kad problema egzistuoja, sužinome iš gyventojų skundų, kuriuose pranešama, kad viename ar kitame darželyje ar mokykloje yra utėlėtų vaikų. 2014 m. VVSC gavo 7 tokius nusiskundimus. Tiek pat jų jau sulaukėme ir šiemet. Žinoma, tai – tik Vilniaus ir jo apskrities duomenys”.
Kaip naikinti?
Kadaise vaikystėje ir pati utėlių turėjusi D. Morkūnienė, dviejų berniukų mama, prisimena patyrusi ne tik šią problemą spręsti turėjusių tėvų apmaudą, bet ir nemalonią procedūrą: „Žibale išmirkyta galva ir celofaninis maišas ant galvos, paliktas visai nakčiai. Pamenu, labai griaužė odą, todėl tėvai manęs pagailėjo ir šį „kompresą” leido nusiimti gerokai anksčiau”.
Moteris pasakojo savo vaikus, kurių vienam dabar – 6-eri, o kitam – 4-eri, gydžiusi žymiai paprasčiau: „Apie problemą pasipasakojau draugei ir pasirodė, kad ir jos vaikai yra turėję utėlių – sulaukiau ne tik moralinio palaikymo, bet ir priemonių, kurių ji buvo įsigijusi vaistinėje, be recepto, ir kurių dar buvo likę. Ištryniau galvas specialiu skysčiu, palaikėme valandą ir išplovėme. Procedūrą pakartojome po poros savaičių, kuomet teoriškai jau turėjo būti išsiritę anksčiau išnaikintų utėlių palikuonys, ir mūsų vargai baigėsi”.
Šiuo metu yra labiausiai paplitę du pedikuliozės gydymo būdai – vaistinės siūlo specialius preparatus, visuomenės sveikatos specialistai pataria utėles šalinti mechaniniu būdu – jas ir glindas iššukuoti specialiomis tankiomis šukomis. „Skirti gydymą turėtų gydytojas. Tačiau kadangi dažniausiai dėl šios problemos į gydytojus nesikreipiama, pakonsultuoti gali ir vaistininkas”, – sakė G. Aleksienė.
Tarp naujausių utėlių naikinimo būdų – ne cheminis, o fizinis, kuomet vaistiniai preparatai apgaubia utėles ir užkemša jų kvėpavimo angas, todėl utėlės greitai žūva – tiesiog uždūsta. Tiesa, utėlės palieka kiaušinėlius, taip vadinamąsias glindas, iš kurių nauja utėlių partija išsirita po 7 dienų. Būtent dėl šios priežasties naikinimo procedūrą dimetikonų (silikonų, kurie dedami į šampūnus ir kosmetiką, atmaina) turinčiu ir utėles uždusinančiu tirpalu reikia pakartoti.
Mechaninis utėlių naikinimo būdas
Tuo tarpu VVSC rekomenduoja utėles naikinti mechaniniu būdu, t. y. jas šukuojant tankiomis šukomis – jų taip pat galima rasti vaistinėse. Plaukai turėtų būti sudrėkinami 4-5 % acto ar citrinos rūgšties vandeniniu tirpalu (nuo drėgno plauko glindos pašalinamos lengviau) ir šukuojami apie 30 min., kol pašalinamos utėlės. Šukuoti reikia kasdien, dvi savaites.
Toks utėlių naikinimo metodas geras tuo, kad nenaudojama chemija, o kainuoja tik šukos. Tačiau yra ir trūkumų: procesas trunka ilgai, pačiam šukavimui reikia laiko ir kruopštumo, taip pat išlieka galimybė užkrėsti aplinkinius. Jei šukavimas pasirenkamas šalinant vaiko pedikuliozę, iškyla ir mažojo kantrybės klausimas. O ir artimiesiems tenka vargti: utėlės yra mažos, nuo 0,5 iki 3 mm dydžio, be to, jų spalva kinta priklausomai nuo šeimininko plaukų spalvos, tad jas pastebėti sunku.
