Anądien grįžusi po darbų elektroninio pašto dėžutėje radau darželio auklėtojos atsiųstą laiškelį: „dėmesio, darželyje pastebėta utėlių. Prašome apžiūrėti savo vaiką ir, jei reikia, imtis priemonių”. Pasidomėkime, kaip kovoti su utėlėmis, kurios neišnyko kartu su 19 ar 20 amžiais.
Pedikuliozė arba paprastai tariant, utėlės, vis dar kelia problemų mokyklose ir vaikų darželiuose. Jų galima aptikti ten, kur vaikai artimai kontaktuoja – vaikų darželiuose, mokyklose, stovyklose, popamokinių užsiėmimų grupėse. Šiame straipsnyje papasakosime viską, ką turite žinoti apie šiuos mažus erzinančius padarėlius: iš kur jie atsiranda ir kaip jų atsikratyti.
Utėlė – kas tai?
Galvos utėlės yra besparniai vabzdžiai. Jie tėra maždaug trijų milimetrų didumo, turi tris stiprias kojų poras. Plika akimi jas pamatyti nėra labai paprasta. Galvos utėlės yra parazitai, užkrečiantys tik žmones ir vėliau besimaitinantys jų krauju. Savo straubliukais jos įsisiurbia į galvos odą, taip sukeldamos stiprų niežulį. Šis niežulys ypač stipriai juntamas sprando zonoje, už ausų bei ties pakaušiu ir yra rimtas pedikuliozės (utėlėtumo) požymis. Kai utėlės prisičiulpia kraujo, tampa rausvai rudomis ar rausvomis. Būdamos alkanos jos yra šviesiai pilkos spalvos. Utėlė gyvena nuo 30 iki 40 dienų. Per tą laiką patelės gali padėti iki 300 kiaušinėlių.
Glindos – utėlių kiaušiniai
Galvos utėlės deda pailgus kiaušinius, vadinamus glindomis. Glindos iš pradžių būna blizgiai balkšvos, vėliau gelsvos. Nuo pleiskanų jas atskirti nėra sunku – glindos lengvai nenusiima. Patelė priklijuoja savo kiaušinius prie plauko arti galvos odos.
Dažniausiai glindos dedamos ties plauko šaknimis sprando srityje, ties smilkiniais ir už ausų. Po aštuonių ar dešimties dienų iš kiaušinių išsirita lervos. Po geros savaitės jos jau būna lytiškai subrendusios ir gali daugintis. Kuo šiltesnis oras, tuo šis ciklas vyksta greičiau.
Kaip užsikrečiama utėlėmis?
Galvos utėlės negali nei šokinėti, nei skristi. Nekontaktuodamos su žmogumi jos išgyventi pajėgia daugiausia dvi-tris dienas. Iš žmogaus žmogui juos perduodamas tiesioginio kontakto metu, pavyzdžiui, kartu žaidžiant ar suglaudus galvas. Dėl to vaikų darželiai ar mokyklos yra tos vietos, kur jūsų vaikas užsikrėsti utėlėmis gali ypač lengvai.
Utėlės perduodamos ir naudojantis bendromis šukomis ar šepečiais, žaidžiant su tai pačiais žaislais ar užsidėjus svetimą kepurę. Taip pat užkratas gali būti ant vaikiškų automobilių kėdučių, dviratininko šalme ar ant pagalvių.
Ką daryti aptikus utėles?
– Jeigu išsiaiškinote, kad jūsų vaikas turi utėlių, pirmiausia apie tai praneškite jo lankomam vaikų darželiui ar mokyklai. Taip pat paskambinkite vaiko draugų, su kuriais jis dažniausiai žaidžia, tėvams.
– Kreipkitės į vaistinę dėl vaistų nuo utėlių.
– Visi šeimos nariai turi išsiplauti galvas gydomuoju šampūnu nuo utėlių. Tačiau to nepakanka, būtina nuolat specialiomis šukomis nuo utėlių tikrinti plaukus (jas galima įsigyti vaistinėje). Šios šukos turi daug smulkių dantukų, kuriais įmanoma iš plaukų iššukuoti nebegyvas glindas.
– Prieš šukavimą patariama plaukus sudrėkinti actu parūgštintu vandeniu (du valgomieji šaukštai litrui vandens). Utėlės negali pakęsti acto.
– Svarbu: utėles būtina išnaikinti drabužiuose, patalynėje, plaukų šepečiuose ir šukose, žaisluose ir kituose daiktuose, su kuriais kontaktavote.
– Tekstilę, kurią galima skalbti 60 laipsnių temperatūroje, plaukite skalbimo mašina. Visus kitus daiktus, tokius kaip vilnonės kepurės, minkšti žaislai 24 valandoms įdėkite į šaldiklį.
– Viską, kas netelpa į šaldiklį, sudėkite į sandarius plastikinius maišus, užriškite juos ir keturias savaites palaikykite.
– Praėjus dviem savaitėms nuo pedikuliozės ir jos gydymo dar kartą patikrinkite, ar nėra susiformavusių naujų glindų ar utėlių, nes vienos vienintelės utėlės pakaks, kad iš naujo užsikrėstumėte pedikulioze!
