Nėra namų be dūmų. Tačiau mes, suaugusieji, turime patirties ir patikimų būdų išvėdinti pridūmavusius savo vidinius kambarius, o kaip vaikai? Kaip jie ištveria mažas kasdienes įtampas ir konfliktus, ar tai labai gadina sveikatą?
Konsultuoja gydytoja psichiatrė antroposofė Gabrielė Germanavičienė.
Visi mes norime gyventi ramiai ir gražiai, nes taip geriausiai sveikatai. Tačiau susiplanuoti tokią ramybę retam pavyksta – juk, kaip sakoma, niekada nežinia, kas slypi už kampo. Stresą, arba vidinę įtampą, mums sukelia bet kokia netikėta veikla. Tai, kas nutinka nelauktai, neplanuotai, mus sukrečia, sujaudina, išmuša iš vėžių. Tačiau nebūtinai tik blogąja prasme. Stresas gali būti „geras“ – ir jo žmogui reikia, kad jaustųsi įkvėptas gyvenimo. Pavyzdžiui, atostogų kelionės, aukštesnės pareigos darbe, nauja netikėta pažintis ir pan. – be šių malonių netikėtumų suaugusio žmogaus gyvenimas netektų tonuso, spalvų, padvelktų nuoboduliu. „Šiek tiek kitaip yra vaikui, – įspėja gydytoja Gabrielė Germanavičienė. – Ikimokyklinukai yra itin jautrūs įvairiems pokyčiams. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažesnis iššūkis gali sukelti vidinę įtampą. Palankiausios sąlygos vaikui vystytis yra rutiniška aplinka, t. y., aiškus dienos, savaitės, metų ritmas, tai, kas kartojasi dienoms bėgant, prie ko jis yra pratęs. Ikimokyklinukas, kuriam nutinka kažkas neįprasta, net jei tai šventė, smagi išvyka, pasisvečiavimas, nors jo laukė ir jis teikia gerų emocijų, gali išgyventi stresą. Jei teigiamų netikėtumų per dieną nutinka ne vienas, pavyzdžiui, vaikas nuvedamas į žaidimų kambarį, paskui į kino teatrą, o vakarop dar aplanko pusbrolį, vakare jam gali šoktelėti temperatūra“.
Strykt!
Į patirtą stresą vaiko organizmas gali sureaguoti tarsi be priežasties šoktelėjusia temperatūra, ūmia kvėpavimo takų ar kita virusine liga, kelias dienas trunkančiu peršalimu ir pan. „Antra vertus, paprastos vaikiškos ligos yra tam tikra įprasto vystymosi dalis, – sako gydytoja. – Pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais vaikas dar nėra gerai prisitaikęs nei prie jį supančios fizinės aplinkos, nei prie savo paties kūno, tad turi įdėti labai daug pastangų, kad „prisijaukintų“ aplinką ir kūną, pats jaukiai ir saugiai pasijustų. Trumpa, ūmi liga yra vienas būdų tai padaryti“.
Ūmi virusinė liga vaiką gali ištikti ir tada, kai nėra išorinių streso priežasčių. „Gali būti, kad tuo metu vaiko organizme vyksta dideli ir svarbūs raidos pokyčiai, – paaiškina gydytoja. – Jis gali labai nuosekliai vystytis, bet kartais ateina akimirka, kai vystymasis turi staiga tarsi šoktelėti aukštyn, nes mažylis subręsta įgyti naują gebėjimą, pavyzdžiui, pradeda vaikščioti, kalbėti, keičiasi jo mąstymas, o tai rodo didelius vidinius pokyčius. Vystydamasis tolygiai vaikas negalėtų taip staiga „šoktelėti“ ant naujo raidos laiptelio, o ligonėlio aktyvi fizinė veikla kuriam laikui stabteli, kūnas „nebeužsiima“ augimu, nes kovoja su ligos sukėlėjais. Taip ši pertraukėlė suteikia galimybę sutelkti vidines jėgas ir pereiti į aukštesnę pakopą. Dažnai tėveliai ir patys pastebi, kad kelių dienų ūmi liga vaiką tarsi pakeičia, jis įgauna kokį naują gebėjimą ar turėtas smarkiai patobulėja“.
„Dūmai“ namuose
„Ar gali nuolatinė įtampa ir erzelis namuose turėti įtakos sūnaus sveikatai? Vyresnėlė sesutė vis erzina mažąjį broliuką, taikosi jį nuskriausti. Berniukas niekaip „neišlipa“ iš ligų, jam diagnozuota bronchinė astma…“ – laiške redakcijai pasiguodė skaitytoja.
„Šeimos santykiai, be abejo, turi įtakos vaiko sveikatai“, – sako gydytoja psichiatrė. Tačiau turbūt nėra tokios šeimos, kur sesės ir broliai nesipyksta, tokie konfliktai neišvengiami. Vaikas turi išmokti bendrauti su broliais ir seserimis, perprasti tam tikras taisykles, išmokti dalytis dėmesiu, erdve, patirti, kas galima, o ko ne, kad išėjęs į platesnę bendruomenę gebėtų tinkamai reaguoti, suprastų savo ir kitų ribas, nepatirtų šoko. Jei vaikas sveikas ir jaučiasi saugus, įtampa, kurią išgyvena konfliktuodamas su broliu ar sese, neperžengia jo galimybių ribos, t. y. jis pajėgus pats tokius iššūkius įveikti „Konfliktuodami vaikai „sprendžia“ savo vidinius konfliktus, be abejo, patiria įtampą, bet kartu įgyja ir socialinių įgūdžių, mokosi prisitaikyti. Kasdieniai, net ir konfliktiški santykiai su broliais ir seserimis dažniausiai vaikus veikia palankiai, tai lyg vadinamasis geras stresas. Be to, kad ir kaip pyktųsi namuose, už namų ribų broliai ir seserys vieni kitus dažniausiai palaiko“
Kas susargdina
Gerai vaiko fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti svarbi suaugusiųjų pozicija. Kai vaikai pykstasi, tėvai turi būti išmintingi stebėtojai, t. y. nelikti abejingi, bet ir neturi per daug kištis, stengtis visą laiką viską kontroliuoti. Dažnai, kai tėvai ypač aktyviai „lenda“ į vaikų tarpusavio santykius, konfliktai ne išsprendžiami, o tik padidėja. Vaikams svarbiausia jausti, kad yra apsupti tėvų meilės ir rūpesčio. Jei mama ir tėtis gebės skirti pakankamai dėmesio kiekvienam vaikui, šie jausis saugūs net ir pykdamiesi tarpusavyje.
Didelę, ligas paskatinančią įtampą jie išgyvena tada, kai nejaučia suaugusiųjų užnugario. „Vaikas, kuriam trūksta mamos ir tėčio dėmesio, nesijaučia saugus savo mažame pasaulėlyje, tampa pažeidžiamas, neatsparus net ir mažiems vaikiškiems konfliktams“, – sako gydytoja.
„Reikėtų nepamiršti, kad mažas vaikas, nors fiziškai yra atsiskyręs nuo mamos, tačiau dvasiškai vis dar su ja susijęs. Vaiką supantis pasaulis yra jo fizinė aplinka, o mamos jausmai – jo jausmų, sielos aplinka. Kaip mus nemaloniai nuteikia netvarka namuose, taip neramūs mamos jausmai išderina vaiko vidinę pusiausvyrą. Tad jei tėvai yra įsitempę, vaikas nuolat gyvena įtampų lauke, stresas jo gyvenime yra ne trumpalaikis, o ilgalaikė būsena, jis jau ne sutelkia organizmą, ne aktyvina, o priešingai, alina.“
Be baimės
Antroposofinės medicinos požiūriu liga nėra bausmė ar blogis, ji – žmogaus kelio dalis. „Kai atsiduriame tam tikroje kryžkelėje ar neįveikiamų įtampų lauke, dažnai susergame – tai kūno ir psichikos būdas ieškoti išeities“, – sako gydytoja. „Kai trūksta jėgų „eiti toliau“, liga gali užsitęsti. Vaikas lyg ir apsveiksta, bet netrukus vėl „atkrinta“: tai rodo, kad jis tebesprendžia tą patį vidinį konfliktą.
Vaikui sveikti gali trukdyti ir tėvų baimės, nerimas dėl vaiko ligos („Ir vėl serga! “), skubėjimas slopinti ligos simptomus (pavyzdžiui, „mušti“ temperatūrą), kurie neretai tėra apsauginės reakcijos. Tai mažina organizmo gebėjimą priešintis, kai jis pats dar turi jėgų, silpnina organizmą, todėl vaikui sunkiau įvykdyti pokytį, kuriam yra subrendęs. Sėkmingai įveiktos ligos stiprina imunitetą ir padeda vaiko sielai bręsti. Vaikiškos ligos yra neišvengiamos, jų reikia ne bijoti, o sudaryti palankias sąlygas vaikui jas įveikti.“
Vaiko išmintis
Nors mažieji neturi tokių prisitaikymo mechanizmų ir schemų, kokias turime mes, suaugusieji, labai natūraliai išsprendžia įtampą keliančias uždavinius, nes tebeturi natūralią apsaugą, instinktyviai žino, kas sveika, o kas ne. Tad jei vaikas kažko primygtinai nenori, vengia, priešinasi – neverskite, nesiūlykite, nekiškite. Pasitikėkite vaiko išmintimi. Tai nereiškia, kad jis pats visada turi rinktis, ką valgyti, rengtis, veikti, su kuo draugauti, kuo užsiimti. Reikia nepamiršti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui sveika, kai suaugusieji nusprendžia, ką ir kada jis veiks, t. y., tėvai žino, jaučia, jaučia, kas vaikui geriausiai, ir sudaro sąlygas tai daryti. Tačiau jei vaikas konfliktuoja su sese ar broliu, kiemo ar darželio draugu, bet vis tiek nori su juo susitikti, bendrauti, nevengia – vadinasi, tas santykis, nors ir konfliktiškas, yra įdomus ir ugdantis. Nereikia nuo jo saugoti. O jei pastebite, kad vieno ar kito žmogaus vengia, nenori eiti į kiemą su juo susitikti, verta su vaiku apie tai pasikalbėti, tačiau jokiu būdu negalima versti vaiko daryti to, ko jis nenori.
Kas stiprina imunitetą
„Dažniausiai pirmiausia galvojama apie vitaminus, grūdinimą ir panašius dalykus. Tačiau vaiko sveikatą pirmiausia stiprina saugumas, meilė šeimoje ir visos tos didelės bei mažos kasdienės akimirkos, kurios pripildo vaiką džiaugsmo. Psichologiškai gerai besijaučiantis vaikas yra atsparesnis ligoms. Taip pat svarbu jausti šilumą – tai ir šilti santykiai, ir vilnonės kojinės, ir namuose gamintas šiltas maistas.
Imunitetą stiprina ir prasminga veikla. Todėl vaikams labai svarbu matyti, kad jų tėvai yra užsiėmę, turi darbų ir pomėgių, kažką vis veikia fizine prasme. Vaikai yra mėgdžiotojai. Intelektualią veiklą mėgdžioti sunku, o štai mėgdžiodamas fizinį darbą atžala yra aktyvus, išmoksta naujų judesių, „atranda“ save kitaip, patiria judėjimo ir darbo teikiamą džiaugsmą. Todėl vaikščiokite kartu su vaiku, kartu dirbkite buities darbus, pavasarį išeikite į lauką kasti, grėbti, šluoti ir pan. Ne veltui sakoma, kad kaime augantys vaikai yra sveikesni: jie kasdien mato, kaip suaugusieji dirba ūkio darbus, ir patys jų imasi.“
Keistas ryšys: stresas ir imunitetas
Vidinė įtampa, kurią patiriame praradę pusiausvyrą, medikus domina dar nuo Hipokrato laikų, tačiau streso teorija buvo sukurta ir įrodyta tik 1931 m. Kanadietis mokslininkas H.Seljė nustatė, kad streso sukelta reakcija veikia ir fizinį kūną, ir psichiką. Vidinę įtampą gali lemti daugybė veiksnių, pavyzdžiui, alkis, troškulys, skausmas, per didelis fizinis ir psichologinis krūvis (pvz., per dideli reikalavimai), skriauda, netektis, grėsmė, informacijos perteklius. Reaguodamas į streso priežastis, organizmas sutelkia visus turimus išteklius ir siekia prisitaikyti prie aplinkos pokyčių – kaip tik dėl to žmogus jaučia vidinę įtampą, kuri pasireiškia ir fizinio kūno reakcijomis, pvz., raumenų įtampa, sutrikusiu virškinimu, padidėjusiu prakaitavimu, alkio jausmu arba, priešingai, dingusiu apetitu.
Nors žmogaus psichikos ir jo fizinės sveikatos ryšys mokslininkams iki šiol yra mįslingas, tačiau aišku, kad jį palaiko imuninė sistema: tam tikri smegenų signalai per simpatinę nervų sistemą pasiekia imuninės sistemos organus ir juos veikia.
Įrodyta, kad patyrus didelį sukrėtimą keičiasi organizmo hormonų pusiausvyra, mažėja baltųjų kraujo kūnelių, kurie kovoja su organizmo užkratu, gamyba. Dėl šios priežastis galimybė susirgti didėja.
Antroposofinė medicina. Kas tai?
Antroposofinė medicina remiasi austrų filosofo ir mokslininko R.Steinerio XX a. pagrįstu dvasiniu mokslu apie žmogų – antroposofija (gr. „anthropos“ – žmogus, „sophia“ – išmintis).
Šiuolaikinė medicina orientuota į fizinį kūną, o antroposofinei medicinai svarbu dar trys struktūriniai žmogaus elementai: eterinis (gyvybės) kūnas, astralinis (jausmų ir minčių) kūnas ir „aš“ (dvasinis) kūnas. Antroposofinė medicina nėra tradicinės medicinos alternatyva, o papildo šios žinias apie kūno biologiją, ligų diagnostiką žiniomis apie dvasinius žmogaus elementus.
Antroposofinė medicina remiasi dvasinio pasaulio pažinimu ir šį pažinimą susieja jas su šiuolaikinės medicinos laimėjimais.
Gydymui plačiai taikomos išorinės gydymo priemonės, pavyzdžiui, kompresai, įtrynimai, vonelės. Taip pat ir meno terapija. Medikai antroposofai meno terapiją taiko ne tik psichikos sutrikimams, bet ir fizinėms ligoms gydyti. Manoma, kad darni sielos veikla, raiška padeda žmogui sveikti sergant bet kuria liga.
Lietuvoje nėra klinikų, kuriuose dirbtų licencijas turintys gydytojai antroposofai. Antroposofine pedagogika remiasi pagal Valdorfo ugdymo sistemą dirbantys darželiai. Manoma, kad fizinis vaikų ugdymas yra ypač glaudžiai susijęs su jų sveikata.
