Vaikams dažnai skauda pilvą. Kaip atpažinti, kad skausmo priežastis – apendicitas, ūmus kirmėlinės ataugos uždegimas?
Apendicitas – iš aklosios žarnos išeinančios išaugos, kurios funkcija iki šiol nėra iki galo išaiškinta, uždegimas. Jis kyla, kai į ją patenka žarnų turinys arba į jos sieneles prasiskverbia užkratas. Apendicitu gali sirgti bet kurio amžiaus vaikas, tačiau naujagimiai ir kūdikiai serga ypač retai. Dažniausiai tai mokyklinio amžiaus vaikų liga.
Apendicitui būdinga, kad pirmiausia vaikui pradeda skaudėti pilvą, o vėliau atsiranda daugiau požymių: vaikas vemia, karščiuoja, viduriuoja. Ligos pradžioje skauda visą pilvą, o vėliau skausmas susitelkia dešinėje apatinėje pilvo dalyje. Ją paspaudus skausmas sustiprėja. Labiau skauda ir vaikui judant, kosint. Esant chirurginei ligai, vaikas negali užmigti, o užmigęs nubunda nuo skausmo net naktį.
Apendicitą nustatyti nelengva, nes jį primenantys požymiai (pilvo skausmas, karščiavimas, vėmimas, viduriavimas) gali būti sergant įvairiomis ligomis – plaučių, inkstų, žarnyno ir kt. Kartais gydytojai neatpažįsta net tada, kai vaiką ne tik nuodugniai apžiūri, bet ir atlieka kraujo, šlapimo, echoskopijos tyrimus. Taip nutinka dėl pakitusios organų padėties, netipinių ligos požymių ar eigos. Būna, dėl vaiko organizmo savybių, reakcijos į uždegimą, imuniteto atliktų tyrimų rezultatai prieštarauja vienas kitam. Todėl jei per pirminę apžiūrą chirurginės ligos požymių nenustato, praėjus 6 val. reikia pakartotinės apžiūros. Kai kuriais atvejais vaiko būklę būtina stebėti ligoninėje. Jei sumažinus kūno temperatūrą ir vaiką girdant skysčiais bendra savijauta pagerėja, tačiau skausmas čiuopiant pilvą išlieka ar net sustiprėja, vadinasi, liga yra chirurginė.
Ypač sunku nustatyti diagnozę, kai ūmus pilvo skausmas kyla mažam vaikui. Tada tenka spręsti, ar tikrai vaikui skauda pilvą, kaip jį apklausti, kaip įvertinti vietinius požymius, kai verkia ir priešinasi. Diagnostikos klaidą gali nulemti daugybė aplinkybių. Ypač daug ką lemia laikas. Todėl labai svarbu vaiką laiku parodyti gydytojui, kad jis, jei nepavyktų iš karto nustatyti ligos, galėtų stebėti būklės pokyčius ir laiku įtarti ūmų apendicitą. Kirmėlinę ataugą pašalinti, kol dar neprakiuro, visada yra sveikatai daug geriau.
Operuoti ar ne?
Tėvams neretai kyla klausimų: „Kada vaiką tikrai būtina operuoti, o kada galima dar palaukti ir tik lengvinti požymius? Gal priepuolis praeis ir daugiau nepasikartos?” Skausmas, susijęs su žarnų turinio sąstoviu kirmėlinėje ataugoje, jei toks jis nesukėlė uždegimo, gali praeiti savaime. O uždegimas savaime nepraeina. Todėl patvirtinus ar netgi įtarus apendicitą visada būtina skubi operacija. Po operacijos patariama valgyti lengviau virškinamo maisto ir maždaug mėnesį neleisti labai aktyviai judėti, riboti sunkų fizinį krūvį.
Laiku neišoperavus apendicito, kirmėlinė atauga pratrūksta ir žarnų turinys išsilieja į pilvaplėvės ertmę. Žarnų turinyje esančios bakterijos sukelia pilvaplėvės ertmės uždegimą – peritonitą. Vėliau uždegimas plinta, bakterijos bei jų išskiriamos nuodingosios medžiagos patenka į kraują ir sukelia sunkius visų organų veiklos sutrikimus, kurie gali baigtis ir mirtimi.
