Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atlikta 100-oji inksto transplantacija vaikui. Artėjant didžiosioms šventėms sužibo nauja viltis gyventi visavertį gyvenimą mažai mergaitei. VUL Santaros klinikų medikai, jau ne vieną dešimtmetį sėkmingai atliekantys tokias inksto persodinimo operacijas vaikams, šį įvykį simboliškai sieja su šiemet minimu Lietuvos nepriklausomybės jubiliejumi.
Pasak VUL Santaros klinikų Urologijos centro vadovo doc. Arūno Želvio, pirmoji transplantacija Lietuvoje vaikui atlikta 1974 metais Vilniuje tuomečio sveikatos apsaugos ministro Vytauto Kleizos. Tie metai laikomi persodinimų iš gyvo donoro pradžia bei inksto persodinimo pradžia vaikams. Ir nors vėliau transplantacijos buvo atliekamos visą laiką, tačiau buvo daug problemų atliekant dializes, prižiūrint tokio amžiaus pacientus, buvo techniškai sudėtinga atlikti operacijas mažiems vaikams. Prasidėjus glaudesniam bendradarbiavimui su kardiochirurgine vaikų intensyviąja terapija, Vaikų ligoninės gydytojais vaikų nefrologais, šiandien Lietuvoje persodinti inkstus vaikams yra tokios pačios galimybės kaip ir užsienyje.
„Tą pačią dieną operacija buvo atliekama ne tik vaikui, bet ir suaugusiam pacientui, – prisimena šimtąją transplantaciją atlikęs doc. A. Želvys,– bet operuodami mažą vaiką visuomet jaudinamės labiau. Ne todėl, kad operacija techniškai sunkesnė, bet kiekvienas, žiūrėdamas į mažąjį pacientą, visada mato savo vaikus arba anūkus. Todėl galvoje vienintelė mintis ir rūpestis – kaip operaciją atlikti kuo geriau“.
Pacientės tėvelis Jonas K. sako: „Mes, galbūt todėl, kad esame medikai, niekada nepasidavėme pesimizmui ir žinojome, kad viskas išeis į gera. Laukėme inkstuko beveik dvejus metus. Triskart per savaitę po keturias valandas turėdavome dializės procedūras, kurios buvo gana varginančios, dukra jų nelabai toleravo. Buvo ir galvos skausmų, ir kraujospūdžio svyravimų.“
Pasak pacientės gydančios gydytojos Vaikų ligoninės Pediatrijos centro vadovės prof. Augustinos Jankauskienės, mažoji pacientė, kuriai dar naujagimystės laikotarpiu buvo diagnozuotas sunkus inkstų funkcijos nepakankamumas, visą savo gyvenimą iki transplantacijos buvo gydytojų vaikų nefrologų akiratyje.
Apie 50 proc. penktos stadijos lėtinių inkstų ligų diagnozuojamos dėl įgimtų genetinių anomalijų, jomis vaikai serga nuo pat gimimo. Ypač svarbi būna šeiminė anamnezė ir genetikų nustatyta ligos priežastis. Turėdamas tokią informaciją, gydantis gydytojas gali daug geriau ir efektyviau ligonį gydyti ir prognozuoti jo ateitį. Deja, dializė tokiais atvejais, laukiant transplantacijos, yra neišvengiama.
„Anksčiau galvodavau, kad dializė labai sudėtingas dalykas, tačiau per tuos metus vis dėlto supratau, kad net ir dializuojamas ligonis gali visaverčiai gyventi, nors ir su tam tikrais apribojimais. Vaikui, aišku, reikia labai daug paaiškinimų,“ – prisimena mergaitės tėtis, šiandien su dukra jau palikęs ligoninės palatą.
Transplantaciją, prof. A. Jankauskienės nuomone, reikėtų prilyginti stebuklui. „Vaikas, kurį matai nuo gimimo sergantį sunkia lėtine inkstų liga, yra visada blogai besijaučiantis ligonis – negyvybingas, visada pavargęs, nekalbus, tyliai kenčiantis. O po sėkmingos transplantacijos staiga pamatai kitą vaiką – per vieną susitikimą tau pasako daugiau, nei girdėjai per visą jo ligos laiką. Ir džiaugsmas jo tikras, nesumeluotas“, – savo patirtimi dalijasi gydytoja.
„Pasak gydytojos vaikų nefrologės A. Jankauskienės, Lietuvoje patvirtinta transplantacijos programa yra tikrai labai gera. Ji leidžia transplantaciją patyrusius ligonius šiuolaikiškai ambulatorinėmis sąlygomis stebėti, planingai atlikti visus reikiamus tyrimus. Pirmą pusmetį ligonis žiūrimas kas dvi savaites, antrą pusmetį – kas mėnesį. Akylai stebėti paciento būklę itin svarbu, nes dėl transplantacijos tenka paciento imunitetą prislopinti, bet tik tiek, kad grėsmingai nepadidėtų infekcijų pavojus.
Tačiau šiandien, kaip teigia VUL Santaros klinikų alergologė-klinikinė imunologė dr. Tatjana Rainienė, nuo pirmos inkstų transplantacijos vaikams praėjus beveik 45 metams, turime visų reikalingų vaistų, naujų technologijų diagnozuojant organų atmetimo pavojų, tobulėja gydymo metodai, dirba patyrę profesionalai. Dėl šių priežasčių pagal transplantacijų kokybę Lietuva nenusileidžia Europos valstybėms.
Kalėdų išvakarėse transplantuotos mergaitės tėtis Jonas K. linki tiems, kurių vaikai dar laukia transplantacijos, nenusiminti. Jis teigia, kad dializė vis dėlto yra žmogaus galimybių ribose – įmanoma gyventi ir džiaugtis. Jam tik norėtųsi, kad žmonės labiau atkreiptų dėmesį į donorystę. Jo manymu, donorystė turėtų būti visuotinė – tereikia visiems suprasti jos svarbą ir neįkainojamą reikšmę ligoniams.
