Knygos apie nevaisingumą „Kai atgimsta viltis” autorė komunikacijos specialistė Gintarė Jankauskienė (32 m.) su vyru Kęstučiu (39 m.) iš Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų pasiėmė globoti mažąją Vytautę (1 m. 2 mėn.).
Atvirai prakalbusi apie tokią skaudžią temą, kurią daugelis slepia, – nevaisingumą, surinkusi dešimties šeimų istorijas, ryžosi globoti, kaip pati įvardija, svetimos moters pagimdytą kūdikį. Gyventi tik laukimu ir neįprasminti šeimos vaiku – ne jos kelias.
„Taip, aš esu nevaisinga (–as)”
„Kai sutikau savo būsimą vyrą, abu aiškiai įsivardijome, kodėl mes kuriame šeimą – norime vaikų. Ir net įsivaizduoti negalėjome, kad teks susidurti su tuo, jog vienas mūsų yra nevaisingas. Abu buvome sveiki, aš nuolat profilaktiškai apsilankydavau pas ginekologą. Kai po metų bandymų pastoti man nepavyko (specialistai taip ir sako: jei per tokį laiką nepavyksta, jau galima įtarti vieno iš partnerių nevaisingumą), susirūpinome. Kreipėmės į gydytojus, tačiau niekas nerado priežasties. Pradėjau skaityti ir aiškintis, kodėl kartais kyla sunkumų pastoti natūraliai, sekti nevaisingų šeimų istorijas, ką jie patiria. Mane apėmė toks negeras jausmas: „Negi ir man taip nutiks ir aš turėsiu įveikti tokį sunkų kelią?” Tai išties ilgas ir varginantis išbandymas, daug porų tarsi užstringa viename etape – pykčio ir liūdesio, kai nusivilia visais specialistais, savimi, partneriu ir niekaip negali pripažinti fakto – „Taip, aš esu nevaisingas ar nevaisinga.” Tuomet ima blaškytis iš vienos klinikos į kitą, karštligiškai daro vieną po kito pagalbinius apvaisinimus. Nesulaukę sėkmės Lietuvoje, ieško pagalbos užsienyje. Bėgant laikui pyktis virsta liūdesiu, apatija, neretai – ir depresija. Šiuo sunkesniu metu psichologai rekomenduoja atsikvėpti nuo gydymo. Dažniausiai pastojama, kai nusimetama sunki emocinė našta, kai pavyksta atsipalaiduoti, rasti kitų gyvenimo spalvų.
Kartais nevaisingumas slepia gilesnius dalykus, ne visada lengvai paaiškinamus – psichologines bėdas, kažkokias netektis, santykius su antrąja puse, tėvais, savo kūno netinkamą suvokimą, pasąmonės baimes, nerimą dėl materialinių pokyčių susilaukus atžalos ir t. t. Psichologinio nevaisingumo priežastimi gali tapti ir pernelyg stiprus troškimas turėti vaikų – paniška, įkyri baimė nepastoti. Aš pati daug domėjausi nevaisingumu, išleidau apie tai knygą ir manau, kad šiuolaikinis gyvenimo tempas, nuolatinė įtampa – visa tai lemia, kad psichologinių nevaisingumo priežasčių yra daug daugiau nei bet kada anksčiau. Vaisingumo specialistai kalba, kad ir pagalbinis apvaisinimas dažniau būtų sėkmingas, jei moterims pavyktų atsikratyti neramių minčių.”
Kas „kaltas”?
„Mes su vyru gerokai paklaidžiojome – net porą metų, kol suradome specialistus, kurie galėjo atsakyti, kodėl negalime natūraliai sulaukti vaikelio. Aš padariau klaidą, kad ėjau pas ginekologus (kurie neturėjo užtektinai informacijos, kaip gydyti nevaisingumą), o reikėjo kreiptis tiesiai į vaisingumo specialistus. Eini per gydytojus ir lauki geros žinios, o jei nevaisingas, toji gera žinia – tau randa ligą, kuri tai lemia. Nevaisingoms šeimoms baisiausia ir yra tada, kai niekas negali įvardyti konkrečios priežasties. Išgirdęs diagnozę „neaiškios kilmės nevaisingumas” vėl atsimuši į nežinios sieną. Pati jau buvau bemananti, kad galbūt mūsų nevaisingumas – dėl kokių nors psichologinių priežasčių. Mudu su vyru tą laikotarpį praleidome daug kalbėdami, o tai padėjo mudviem nekaltinti vienam kito. Apsvarstėme, kaip bus, jei aš būsiu to „kaltininkė”, ir kaip bus, jeigu – jis. Nusprendėme, jog kad ir kas nutiktų, mudu su ta žinia gyvensime vienas į kitą pasiremdami. Aš beveik norėjau, kad man nustatytų, jog aš nevaisinga, nes maniau, kad vyrui bus sunkiau tai išgyventi… Jausmai buvo tokie sumišę. Sunkiausias periodas prasidėjo tada, kai Santaros klinikų specialistai atrado priežastį: endokrininės liaukos hipofizės gerybinį augliuką (mediciniškai – mikroadenomą), kuris lemia tai, kad organizme per daug hormono prolaktino, o jis ir trukdo vykti kokybiškai ovuliacijai. Kasdien geriu vaistų, kurie reguliuoja to hormono kiekį, vilties pastoti turiu, tačiau jau ketvirti metai vis tiek nieko neįvyksta. Manau, kad gyvybės užmezgimas ne visada paaiškinamas racionaliai, tai kažkas iš aukščiau… Todėl einant nevaisingumo keliu reikia būti dvasiškai stipriam. Žiūrėti į šią patirtį kaip į išbandymą. Tai gyvenimo pamoka, kuri kažko išmokys. Galbūt tapti kantresniam, atlaidesniam, galbūt labiau mylėti save.
Kai išleidau knygą apie nevaisingumą, mane susirado viena nepažįstama moteris. Ji papasakojo savo istoriją. Kai jiems su vyru prieš 12 metų buvo diagnozuotas nevaisingumas, jiedu įsivaikino dvi mergaites, jas laimingai augina, o neseniai sužinojo, kad be jokio gydymo pastojo natūraliai ir laukiasi. Moteris ir man palinkėjo neprarasti tikėjimo.”
Nėštumo testas – kiekvieną mėnesį
„Kai esi nevaisinga, gyveni labai įtemptą gyvenimą, kiekvieną mėnesį skaičiuoji dienas, net jei stengiesi nieko neužsirašyti, tos mintys iš galvos niekur nedingsta, tu žinai tiksliai, kada tavo vaisingos dienos, ir kiekvieną kartą viltingai tikiesi: „Galbūt jau?..” Ir kiekvieną mėnesį darai nėštumo testus, nors vyrą tikini, kad taip nesielgi… Tai taip sunku – vis laukti, jausti aplinkinių – artimųjų, šeimos, draugų, kolegų spaudimą. Visi klausia, kodėl tiek metų susituokę, o niekaip nėra vaikų. Išgyvenau labai daug įvairių jausmų: pykau ant savęs, verkdavau, kad negaliu vyrui padovanoti vaikelio, jaučiausi „brokuota”…. Bendraamžės draugės, kolegės gimdė vaikus, o tu – „kaip už borto”, lyg įstrigęs. Kažkur vyksta gyvenimo šventė, bet joje negali dalyvauti.”
Pradėjome nuo… katino ir paauglių globos
„Vieni, antri, treti laukimo metai, savo vyro paklausiau, ar mes norime tokio gyvenimo. Abu supratome ir įvardijome, kad nenorime gyventi tik laukimu, norime, kad mūsų namuose kūdikis krykštautų jau dabar, norime išgyventi tėvystę ir būti tokia pat šeima kaip visos. Norime to šiandien, o ne kažkada, kai būsime vyresni, pavargę ir galbūt vaikams auginti jau nebeturėsime energijos. Iš pradžių apie globą, įvaikinimą dar kalbėjome labai nedrąsiai, nesijautėme tam pasiruošę. Pirmiausia įsigijome katiną, kuris labai balsingas ir „reiškiantis” savo nuomonę, ir spengiančiai tylai namuose atėjo galas. Katinas įnešė į namus gyvybės ir šurmulio, tačiau tėvystės poreikis niekur nedingo. Pasitarę nutarėme padėti paaugliams, kurie auga Kauno vaikų gerovės namuose, dovanojome jiems ekskursijų į Vilnių, padėjome pasirinkti profesines mokyklas, patarinėjome dėl studijų ateityje.
Kai mums pavyko su jais užmegzti gražų ryšį (vienas vaikinukas jau antri metai mokosi Vilniuje, dažnai bendraujame), pradėjome drąsiau galvoti apie mažo vaikelio oficialią globą ar įvaikinimą.
Metų pradžioje pradėjome savanoriauti Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, norėjome pasitikrinti, ar sugebėsime kitos moters pagimdytą vaiką glausti prie savęs, pajusti jam artumą ir daugiau jausmų. Vos du kartus aplankėme tuos vaikelius, paklausiau vyro, kaip jis ten jaučiasi, išgirdau – „Žinok, labai fainai, su jais gera.” Tuomet jau nunešėme prašymą įsivaikinti į savivaldybę. Taip prasidėjo kelias, kad Vytautė atsirastų mūsų šeimoje.”
Ji pati mus išsirinko
„Savanoriaudama kūdikių namuose, atkreipiau dėmesį į vieną mergaitę. Ji buvo tokia liūdna, vangi, pusės metų kūdikis visiškai nerodė jokių emocijų, aš ją ėmiau dažniau vežioti į lauką, pradėjau kalbinti, dainuoti daineles, supti sūpynėse. Pastebėjau, kad sulaukusi daugiau dėmesio pradėjo skleistis kaip gėlės žiedas – reaguoja į mano buvimą, vis dažniau šypsosi, išgirdau net jos juoką. Taip išėjo, kad aš ją prisijaukinau, ir ji manęs nebepaleido tomis didelėmis savo akimis. Mes su vyru norėjome berniuko iki pusantrų metų, o atsitiko taip, kad Vytautė mus pasirinko. Jos teisinis statusas jau buvo sutvarkytas, ji buvo įvaikinti galimų vaikų sąraše, bet nė viena šeima nesutiko jos auginti. Greičiausiai į šeimą ateina tas vaikas, kuris ir turi ateiti, tai kažkokie neapčiuopiami dalykai, kurių protu nepaaiškinsi. Keturis mėnesius (dažniausiai savaitgaliais) mes ją lankėme, bendravome, didžiąją dalį laiko praleisdavome lauke. Likus dviem savaitėms iki Vytautės pirmojo gimtadienio tapome jos laikinaisiais globėjais ir parsivežėme ją namo. Tai visiems buvo pati geriausia dovana.”
Ką duoda šeima
„Kai Vytautę parsivežėme, jai jau buvo išdygę keli dantukai, bet kiek tiksliai, nežinojau, ji neleisdavo pražiodyti burnytės, net naktimis, kai būdavo nerami, negalėdavau patepti dantenų tepaliuku. Po trijų savaičių Vytautė pradėjo plačiai šypsotis, „atradau” net šešis dantukus, o dabar leidžia masažuoti dantenas „atsipūtusi”, per porą savaičių atsistojo lovytėje. Jau drąsiai eina įsikibusi į pirštą. Ta liūdna mergaitė namuose tapo aktyviu ir smalsiu mažyliu: tik prabudusi krykštaudama atropoja į mūsų lovą, nesiskundžia apetitu, kasdien iškrausto visus stalčius, atranda ne vietoje paliktus daiktus, dievina maudynes, niurkyti katiną ir žaisti su tėčiu. Šeima, namai tikrai daro didelius stebuklus. Kai po kelių mėnesių nuvažiavome su Vytaute į kūdikių namus, darbuotojos sakė, kad net jos veiduko bruožai pasikeitė, dingo įtampa. Ji rodo visas emocijas, kokias ir turi rodyti tokio amžiaus vaikai: džiaugiasi, pyksta, zirzia, kai nuobodu, juokiasi, išvydusi katiną, nors jos medicininėje išvadoje yra įrašas – „skurdžios emocijos”. Tas „skurdas” tiesiog dingo po kelių savaičių, Vytautė, pasirodo, – labai linksmas vaikas. Jai buvo nustatyta įvairių diagnozių, dauguma atmestos, tačiau rizika išlieka kad ir dėl tos pačios raidos. Jos mama turi priklausomybės ligų, natūralu, kad jos išnešiotas vaikas gali turėti neurologinių bėdų. Daug kas mus atkalbinėjo, mėnesį mes net buvome padarę pertrauką, pristabdėme procesą, norėdami būti tikri, ar esame pasiruošę visiems galimiems sunkumams. Kreipėmės į nepriklausomus specialistus. Buvome nuvažiavę su Vytautės ligos istorija į Vaiko raidos centrą, mus konsultavo nuostabi gydytoja neurologė Laima Mikulėnaitė, kuri pasakė tokią frazę: „Aš negaliu jums prognozuoti, kokia bus mergaitės sveikata, jeigu ji augs jūsų šeimoje, bet galiu tiksliai pasakyti, kas jai bus, jei liks augti institucijoje.” Ši gydytoja palaikė mūsų sprendimą ir padrąsino, sakydama, jog centro specialistai padės mums visomis išgalėmis, kad Vytautė pasiektų maksimumą – tiek, kiek ji turi potencialo.
Lemtingai apsisprendžiau po pokalbio su savo mama. Išsakiau jai nuogąstavimus dėl Vytautės sveikatos ateityje. O ji man ramiai ištarė: „Visokiems vaikams yra vietos ant šios žemės.”
Skeptikų choras ir širdies balsas
„O koks buvo skeptikų choras – „Kam jums to reikia?”, „Tu dar gali pastoti, tu dar jauna”, „Tau neužtenka, kad šeimoje turi sunkiai sergantį ligonį?” (Gintarės tėtis jau šešerius metus neįgalus – aut. past.). Bet širdies balsas buvo stipresnis, nors mūsų sprendimas dėl Vytautės nebuvo paremtas emocijomis, jį priėmėme racionaliai. Kai tiesiog pavargome pas ją vaikščioti, vieną dieną pasakiau savo vyrui: „Gal jau gana tų lankymų? Vežamės ją namo.” Mano tokia natūra, kad man nereikia kiekybinio gyvenimo, nesvarbūs statusai, aukštos pareigos, naujausi telefonai, automobiliai, aš noriu kokybės – tiesiog būti laimingas, darnus žmogus, o ne vartotojas. Paimti kitos moters pagimdytą vaiką, jį glausti, auginti, atverti jam namų ir širdies duris – tai, mano galva, yra prasminga.”
Vaikas „be garantijos”
„Vytautė pas mus auga dar tik trečias mėnuo, teismo sprendimu tapome jos nuolatiniais globėjais. Kol kas drąsiai sakyti, kad tai – mūsų duktė, dar negalime, tam reikia laiko. Mes lėtai ir ramiai, nekeldami didelių lūkesčių nei jai, nei sau, mezgame mūsų ryšį. Mokome ją apsikabinti, prisiglausti, paglostyti katiną, pabučiuoti žaisliuką meškiuką. Vis dažniau Vytautė prabudusi naktį paima mano ranką, uždeda sau ant galvytės ir rodo, kad glostyčiau. Vaikučiui, beveik metus augusiam institucijoje, tai nauji potyriai.
Mūsų prašymas buvo įsivaikinti, bet mes kol kas globojame. Globa – šiek tiek kitoks dalykas nei įvaikinimas, tu turi būti atviras institucijoms, su jomis bendradarbiauti, turi palaikyti ryšį su vaiko giminaičiais, jei tokie yra ir parodo norą. Vytautė turi vyresnę sesutę, kuri auga vaikų globos namuose, mes tikrai darysime viską, kad jos užmegztų ryšį, nes tai vienintelis jos kraujo žmogus. Ne kiekviena šeima būna pasiryžusi auginti kitos moters pagimdytą vaiką, kai nenutraukiami visi ryšiai, dauguma pasiėmę vaikutį nori tarsi atversti naują lapą, užbraukti visą jo praeitį, pakeisti vardą, duoti savo pavardę, sukurti giminės istoriją. Taip šiek tiek griaunamas vaiko identitetas, nesakau, kad įvaikinti yra blogai, tiesiog mums su vyru artimiau išsaugoti visus esamus Vytautės ryšius, nieko nuo jos neslėpsime, mes taip suprantame, kitos šeimos galbūt renkasi kitokį kelią.”
„Žmonės įvaikindami vaiką dažnai piešia per daug rožinį vaizdą, kad jis, paimtas iš valdiškų namų, iš karto bus labai dėkingas, glausis, bučiuos, bus geras, paklusnus ir „patogus”. O taip nėra, kaip mums aiškino per kursus, globėjai ar įtėviai pirmiausia bus tarsi tų vaikelių psichoterapeutai, nežinia, kiek laiko teks gydyti jų sužalotas sielas, tai juodas darbas, ilgas kelias ir kvietimas dirbti su savimi, augti asmenybei. Pasiryžęs vaiko globai ar įvaikinti, negali laukti, kol tau pateiks tokį, „su garantija”, kad jis bus nuostabus, užaugęs gaus Nobelio premiją ir jausis visą gyvenimą dėkingas…
Globėjų ar įtėvių tikslas yra padėti vaikui išgyventi netektį, įveikti nesaugumo jausmą, kompensuoti emocinę tuštumą. Suvokiame, kad pasirinkome ne patį lengviausią kelią, tačiau savo gyvenimo be Vytautės nebeįsivaizduojame. Vertėjo išlaukti tuos ketverius metus.” (šypsosi)
***
Vasario mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Dainininkas Justinas Jarutis atvirai apie savo tėvystę;
Vaikas masturbuojasi: ką svarbu žinoti tėvams;
Pirma mamos ir vaiko diena: į ką atkreipti dėmesį;
Ar tikrai reikia vaikui pietų miego?
Nauja mada – ritualiniai gimtadieniai;
Trio karta: mama, kūdikis ir telefonas.
Prenumeruojantiems žurnalą – dovana. Ieškokite jos ČIA.
