Apie italų vyrų meilę vaikams sklando legendos. Sakoma, kad jie patys nuostabiausi tėčiai pasaulyje, kad be vaikų nesijaučia laimingi. Įdomu, ar tai tiesa?
Su kelerius metus Lietuvoje gyvenančiu virtuvės šefu žinomu kulinaru Gianu Luca Demarco (30 m.), kartu su lietuve žmona, odontologe Egle ( m.), auginančiu dvi atžalas, susitinkame pasikalbėti apie itališką meilę vaikams bei lietuviškos ir itališkos šeimos skirtumus.
Lietuvoje gyvenate jau kelerius metus, kokius didžiausius vaikų auklėjimo skirtumus pastebite?
Skirtumų yra daug, tačiau vienas labiausiai mane šokiravusių yra tas, kad lietuviai neatostogauja su kūdikiais ir mažais vaikais. Pas mus tai neįprasta ir neįsivaizduojama. Nežinau, kaip galima palikti vaikus seneliams ir išvykti kur nors toli atostogų. Jeigu aš negalėčiau su savo vaikais vykti pailsėti, tiesiog neatostogaučiau.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Agnė: vardus vaikams renkame nepažeisdami šeimos tradicijos
Tris pametinukus auginanti Olga nėrė į “mamišką” verslą
Pamenu, mūsų pažįstami lietuviai paliko savo mažąjį seneliams ir mėnesiui išvyko iš Lietuvos, o grįžę jo nepažino – vaikas buvo nervingas, kaprizingas, nesukalbamas. Kol nesame sukūrę šeimos, galime keliauti po visą pasaulį, tačiau sukūrę šeimą mes tampame sėslesni. Aš taip pat, kol nebuvau vedęs, kartais ir pusmetį negrįždavau namo, dabar daugiausiai dviem dienoms išvykstu kur nors vienas, ilgiau negaliu, nes blogai jaučiuosi. Man gyvybiškai svarbu būti su šeima.
Pernai keliavome visi kartu į Italiją, kurioje gyvenome metus. Man reikėjo vykti darbo reikalais, apsiginti magistro laipsnį. Dukrytei tuo metu buvo vos keturi mėnesiai, tačiau net mintis nekilo nevykti visiems. Kai atvykome, mano tėvai jau buvo suradę mums gyvenamąjį plotą – jie pasirūpino viskuo, kad buitis nebūtų sunki. Man tai įprasta, o Eglei buvo keista, kad šeimos nariai labai rūpinasi vieni kitais. Kartais lietuviai draugai mūsų klausia, ar nenorime pabūti tik dviese su žmona. Aišku, kad norime, tačiau mes sugebame sulaukti, kol vaikai užmigs, ir tada kartu pasėdime, išgeriame arbatos.
Vadinasi, italų vyrų meilė vaikams – ne mitas?
Tikrai ne mitas. Italijoje vyrauja nuostata, kad laimingas vyras gali būti tik tas, kuris turi vaikų. Jeigu vaikų nebūtų, mes, italai vyrai, neturėtume dėl ko gyventi, stengtis. Mano tėtis į darbą išeidavo 6 val., o grįždavo iš jo apie 19 val., tačiau nei aš, nei mano sesė niekada nejautėme, kad mums trūksta jo dėmesio. Visas vakaras būdavo skirtas tik mums. Tada, kai pats tapau tėčiu, suvokiau, kiek daug pastangų turėjo įdėti mano tėvas, kad rastų laiko pabūti su mumis. Aš elgiuosi lygiai taip pat. Daug dirbu ir negaliu viso savo laiko skirti vaikams, tačiau kai būname kartu, stengiuosi būti tik jų.
Italijoje vyrai yra taip prisirišę prie vaikų, kad be jų negali gyventi. Galima teigti, kad Italijoje didžiausios kovos vyksta ne dėl pinigų, darbo ar postų, bet dėl vaikų. Kai šeima skiriasi, užverda karas dėl teisės gyventi su vaikais.Gianas Luca Demarco
Kartais pasiimu Magdutę į „Kulinarijos studiją” ir kartu gaminame maistą. Ji jau moka su formelėmis išspausti gražius sausainukus, suminkyti tešlą. Jei rodome dėmesį vaikams, jie ir auga ramesni, neturi ožiukų. Aš nesu išimtis, daugelis italų vyrų taip elgiasi.
Apskritai Italijoje vyrai yra taip prisirišę prie vaikų, kad be jų negali gyventi. Galima teigti, kad Italijoje didžiausios kovos vyksta ne dėl pinigų, darbo ar postų, bet dėl vaikų. Kai šeima skiriasi, užverda karas dėl teisės gyventi su vaikais. Dar neseniai kaip ir Lietuvoje po skyrybų jie likdavo gyventi su mama, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad italai vyrai be vaikų eina iš proto. Tad jau kuris laikas dažniausiai teismas laiką, skirtą praleisti su vaikais, dalija perpus mamai ir tėčiui. Pavyzdžiui, savaitę mažieji būna su mama, savaitę – su tėčiu.
Ar italas vyras galėtų pakelti ranką prieš savo vaiką?
Oi, ne. Mes esame karštakošiai, garsiai emocingai kalbame, tačiau nemušame vaikų. Aš, pavyzdžiui, net balso ant savo vaikų nekeliu. Benas, aišku, dar mažytis, tačiau su Magdute stengiuosi elgtis taip, kad nesipyktume, nesibartume. Stengiuosi taip suktis, kad tik nereikėtų su vaiku konfliktuoti.
Lietuvoje vyrai dažnai dalyvauja gimdyme, kaip elgiasi italai?
Lygiai taip pat. Jeigu kuris vyras, pamatęs kraują, nealpsta, būtinai dalyvauja gimdyme. Mūsų abu vaikai gimė Lietuvoje. Gaila, kad aš negalėjau būti kartu su žmona, nes jai abu kartus taikė cezario pjūvį. Tačiau jeigu būtų leidę gydytojai, tikrai būčiau buvęs šalia ir ją palaikęs.
Kai gimė Magdutė, žmona jautėsi blogai, tad mane seselės apmokė, kaip reikia pervystyti, nuprausti naujagimį. Pirmomis savaitėmis aš daugiausia ir prižiūrėjau dukrytę. Kai gimė Magdutė, mano tėvai jau žinojo, kokio kraitelio jai reikia, ir jį supirko. Tad dovanų gavome pientraukį, svarstykles ir daug kitų daiktų, apie kuriuos net nežinojome. Mano tėvai niekada neatitrūko nuo vaikų auginimo, jų namuose nuolatos krykštaudavo pusbrolių, kitų giminaičių vaikai, kuriuos padėdavo prižiūrėti ir auginti. Tad kūdikis seneliams buvo mažesnis iššūkis nei mums, jauniems tėvams.
Sakoma, kad italų šeimos tvirtos tarsi kumštis. Iš pasakojimo suprantu, kad tai tiesa.
Tikrai taip, mes visada vieni kitus palaikome, vieni kitiems padedame. Mano tėvai gyvena toli, tačiau kasdien su jais pasikalbame. Jeigu šiek tiek ilgėliau nenusiunčiame vaikų nuotraukų, jau, žiūrėk, pyksta, priekaištauja, kad turi teisę matyti, kaip auga anūkai. Netrukus pas mus į svečius atvyks mano tėvai ir dar penki giminaičiai, nes visiems rūpi pamatyti Benuką, pažiūrėti, kaip paaugo Magdutė.
Mano tėtis yra neįgalus, jam reikalinga visiška priežiūra, tad kelionė lėktuvu invalido vežimėlyje – didžiulis iššūkis. Tačiau tėčiui nė motais jo negalia, jis turi tikslą – neprarasti ryšio su vaikaičiais, dalyvauti jų gyvenime. Kai gimė Magdutė, mano tėvai atidarė jai sąskaitą, į kurią kas mėnesį perveda kažkiek pinigų, kad baigusi mokyklą galėtų studijuoti tai, kas jai patiks, ir tokioje šalyje, kurioje pageidaus. Dabar jie atidarė sąskaitą ir Benukui. Mano tėvai nėra turtuoliai, bet vis tiek neįsivaizduoja, kaip galima nekaupti pinigų vaikams ir anūkams.
Pamenu, kai pasakiau tėvams, kad vesiu Eglę, mano vestuvėms jie pervedė daug metų kauptas lėšas. Lietuvoje kiekviena šeima – tarsi atskira dalelė, nes yra tėvų šeima, vaikų šeima. Italijoje yra tiesiog šeima. Mes vien tik iš tėčio pusės esame 62 žmonės, kai susirenkame šeimos pasitarimų, galite įsivaizduoti, koks šurmulys kyla? Pamenu, tarėmės kelti nedideles vestuves Italijoje, beveik nieko iš giminių į jas nepakvietėme, o vis tiek susidarė 110 pačių artimiausių žmonių. Mūsų šeimos tokios – vieningos, bendraujančios, palaikančios savo narius.
Pas mus kalbama, kad italai vaikus taip myli, kad augina be ribų ir režimo…
Italijoje yra nuostata, kad kūdikio ir vaiko miegas yra šventa, ir jeigu įmanoma, vaikų mes nežadiname. Mes turime vieną vienintelį – maitinimosi režimą. Jis, kaip sakoma, įaugęs į kraują ir be jo neįsivaizduojame gyvenimo. Krūtimi italės savo kūdikius maitina iki pusės metų, paskui jau duoda tiršto maisto. Jo neperka parduotuvėse, o gamina pačios. Sugebantis sėdėti kūdikis yra pasodinamas į vaikišką kėdutę prie didelio šeiminio stalo ir valgo pats: kaip sugeba, taip. Mano duktė jau valgo savarankiškai, o pirmą kartą šaukštą į rankas paėmė, kai pradėjo jį nulaikyti. Iš pradžių buvo sunku ir juokinga, nes ne kartą sriubą išpildavo arba po valgio tekdavo visą virtuvę plauti. Tačiau neįsivaizduoju, kaip galima maitinti šaukšteliu vaiką, kuris pats nori tai daryti.
Besilankydamas savo pažįstamų lietuvių namuose neretai nustembu, kad jie turi gražius išpuoselėtus namus, tačiau neturi virtuvinio stalo arba visai mažytį, prie kurio netelpa šeima. Lietuviai sako, kad jie valgo kas sau – italams tai nesuvokiama.Gianas Luca Demarco
Italams, taip pat ir mūsų šeimai labai svarbu kartu valgyti, nes tai vienintelis metas, kai visa šeima pabūna kartu, pasikalba. Kada gi dar tai daryti, jeigu ne prie stalo? Besilankydamas savo pažįstamų lietuvių namuose neretai nustembu, kad jie turi gražius išpuoselėtus namus, tačiau neturi virtuvinio stalo arba visai mažytį, prie kurio netelpa šeima. Lietuviai sako, kad jie valgo kas sau – italams tai nesuvokiama. Ko gero, didžiausia bausmė kiekvienam italui būtų negalėti valgyti su šeima arba nevalgyti kartu su vaikais.
Mūsų, italų, vaikai neužkandžiauja, nebėgioja su maistu rankose – jie valgo tris kartus per dieną ir dar kartą gauna lengvo užkandžio. Tai viskas ir mes neturime nevalgiukų bėdos. Lietuvoje yra visiškai kitaip, negaliu atsistebėti nuėjęs su savo mažyliais į parką ir matydamas, kad vaikai žaidžia smėlio dėžėse arba sėdi vežimėliuose, o mamos vis kiša jiems ko nors užkąsti. Niekaip negaliu priprasti prie tokių lietuviškų įpročių.
Lietuviai daug kalba apie vaikų sveikatą, tačiau nesilaiko sveikos mitybos principų, nevengia nupirkti jiems šaldytos picos. Arba štai vieni mūsų pažįstami lietuviai yra žaliavalgiai, jie ir vaikus maitina taip, kaip valgo patys. Italijoje to niekada negalėtų būti – suaugęs žmogus gali valgyti ko panorėjęs, tačiau vaikas privalo gauti gerą kokybišką maistą, atitinkantį gydytojų rekomendacijas. Mes, italai, nekalbame tiek daug apie sveikatą, bet nemaitiname vaikų bet kuo. Ir kuo anksčiau mažylius supažindiname su įvairiais maisto produktais, galbūt dėl to alergiškų vaikų Italijoje yra mažiau.
Giano Luca pamąstymai apie lietuvius
Lietuvoje labai daug prietarų. Tarkime, negalima valgyti po 18 val., nes nesveika. Iš kur tokie duomenys? Jeigu šis teiginys būtų teisingas, išmirtų pusė Italijos, nes ir mes, ir mūsų vaikai valgo vakarais, o Italijoje, kaip ir Japonijoje, daugiausia ilgaamžių.
Kitas mane stebinantis prietaras, kad čiulptukas gali būti žalingas vaikui. Italų vaikai auga su čiulptukais ir atsisako jų patys, kai ateina metas. Nemanau, kad jiems kas nors dėl to nutinka. Skaičiau apie čiulptuko sąsajas su alkoholiu – netikiu tuo, nes Italijoje girtuoklių ne daugiau negu kitur.
Lietuviai bijo vaikams leisti būti savarankiškiems – mes stengiamės kuo anksčiau jiems leisti viską daryti patiems. Ir mūsų vaikai yra labai savarankiški.
Lietuvės moterys yra labai stiprios ir savarankiškos – atrodo, jos pačios vienos gali atlaikyti įvairius likimo smūgius. Kartais su jomis nelengva, nes jos užsispyrusios ir atkakliai siekia savo tikslo. Ko gero, joms mažiau negu italėms reikia tvirto vyriško peties.
Rugsėjo mėn. (Nr.9) “Tavo vaiko” žurnale skaitykite:
Metas gimdyti antrą;
Kaip bendrauti, kol nekalba;
Mamos košė. 6 skaniausios kūdikių košės;
Taisyklė – netrukdyti darželinukui augti;
Labai mielas tironiukas, arba apie tvirtą charakterį;
Išsamus žurnalo anonsas – čia.