53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Į šeimyninį verslą nėrusi vilnietė kviečia vaikus žaisti netradiciniais žaislais FOTO

Į šeimyninį verslą nėrusi vilnietė kviečia vaikus žaisti netradiciniais žaislais FOTO

Mūsų pašnekovė Milda Mizarienė prisipažįsta, kad jei ne motinystė, nebūtų buvę ir jos naujojo, vaikyste kvepiančio, verslo. Su vyru Mindaugu bei sūnumi Mykolu Vilniuje gyvenančią moterį tapimas mama įkvėpė naujiems iššūkiams – ji su seserimi Agne sugalvojo kurti, gaminti ir parduoti kartono žaislus.

Milda, kokia yra Jūsų profesija ir ką veikėte iki tampant mama?

Turiu lyginamųjų Azijos studijų (japonologijos) bakalauro ir Tarptautinės rinkodaros ir vadybos magistro diplomus. Iki tapdama mama daugiausiai dirbau tekstų kūrėja/copywritere. Šia veikla kartais užsiimu ir dabar, taip pat neseniai pradėjau naują, kelionių į Lietuvą organizavimo, veiklą.

Papasakokite, kaip kilo idėja pasiūlyti vaikams žaisti žaislais ir baldais iš kartono?

Žinoma, kartono žaislai ir baldai nėra jokia naujiena – pasaulyje jie žinomi ir mėgiami. Lietuvoje tokių žaislų bei baldų taip pat jau buvo. Tad viskas prasidėjo nuo pirmojo kartono namelio įsigijimo. Ir visa šeima jį labai įsimylėjome. Tada kažkaip norėjosi šią idėją palaikyti, plėtoti, paskatinti ir kitus. Tačiau vietoje to, kad reklamuotume kitų produkciją, nutarėme sukurti savo, savito dizaino, galbūt “lietuviškesnius” baldelius, papildyti asortimentą pasiūlant ir tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Taip iš kartono baldų bei žaislų vartotojų tapome ir kūrėjais.

TAIP PAT SKAITYKITE:
7 mamų išpažintis: juodžiausia akimirka tapus mama
Gimus vaikui, nebemyliu vyro, erzina viskas, ką jis sako ar daro

Kuo man pačiai patiko kartono baldai? Patiko tai, kad gerokai praplečiama vaiko kūrybos erdvė. Piešti ir improvizuoti galima nebe tik ant popieriaus lapo, bet kur kas platesnėje erdvėje. Kažkaip nebeliko jokių draudimų, tiesiog gražiai susitarėme, kad piešti galima ir ant namo, lentynos, stalo, kėdučių. Tad kažkaip natūraliai noro teplioti dar ir kitur nebeliko.

Be to, tobulindami kartoninius namučius kartu praleidome labai daug laiko. Strategavome, po to savo sumanymus įgyvendinome: pradžioje tepliojome su dideliais teptukais pasileidę muziką – pusantrų metų vaikui užsiėmimo susikaupus būdavo kokiam pusvalandžiui, o tokiame amžiuje tai jau daug. Vėliau pradėjome piešti šeimos narius, gyvūnus, metų laikus. Dabar jau paišome raides, klijuojame visokius lėktuvėlius, plakatus – žodžiu, interjeras nuolat keičiamas.  O pagyventi iki šiol namuke susirenkame visa šeima.

Milda ir jos 3 metų Mykolas
Asmeninio archyvo nuotr.

Tai va. Kažkaip kartoną labai įsimylėjome ir prieš maždaug pusantrų metų su sese nutarėme, kad gal vertėtų pačioms sukurti kartono baldelius savo ir draugų vaikams. Norėjosi papildyti jau esantį asortimentą, be to kažkaip norėjosi gražių, tokių “savesnių”, lietuviškesnių baldelių, ir dar buvo labai įdomu, kaip pavyks. Taip prasidėjo pirmi papaišymai sąsiuvinio lape ir idėja iškeliavo į Italiją, kur jai pavidalą ir dizainą suteikė jaunos ten studijuojančios ir dirbančios architektės Ieva Ramonaitė ir Justė Surplytė. Taip mūsų namus pasiekė “Gerų idėjų lentynėlė”, “Arkliukas, kuris norėjo spalvų”, “Įkvėpimo kampelis” ir “Nuotykių namutis”.

Koks Jūsų kuriamų baldų ir žaislų asortimentas bei kokio amžiaus vaikams tai skirta?

Kūrėme įsivaizduodamos 2-4 metų vaikus. Tačiau praktika rodo, kad auditorija kur kas platesnė ir labai priklauso nuo žaislų panaudojimo galimybių. Pavyzdžiui, ant arkliuko mieliausiai supasi patys mažiausi, metų – pusantrų mažyliai, namuke slapstosi ir visai kūdikiai, ir net šešiamečiai (o telpa tai visa šeima). Piešia, klijuoja irgi labai skirtingai – mažyliai linksminasi “tapydami” rankytėmis ar teptukais, o vyresnieji jau išradingai kuria savo pasaulį. Girdėjau, kad ir paaugliai prigalvoja įdomių namuko panaudojimo galimybių. Mamoms irgi ne mažiau įdomu užsiimti kūryba.

Kartoninius baldus reikia kartu konstruoti, o po to kartu dalyvauti kūrybiniame procese. Manau, kad bendravimas su vaiku per kūrybą labai svarbus tiek tarpusavio ryšio kūrimui, tiek vaiko emocijoms, pasitikėjimui savimi, skonio lavinimui.Milda Mizarienė

Šiuo metu turime keturis produktus ir daugybę idėjų ateičiai.   “Arkliukas, kuris norėjo spalvų” – tai medinio arkliuko pusbrolis, atvykęs iš kartono šalies. Baltas ir labai norintis draugauti. Su vaikais ir spalvomis. Galima klijuokite arkliukui karčius ir uodegą, balnoti, spalvinti mėgstamomis spalvomis. Kartoninis namelis – vienas mėgstamiausių vaikystės žaidimų, jame taip smagu pasislėpti pasvajoti ar niekam nematant šiek tiek smagiai pakvailioti. Baltos net namučio vidinės sienos, todėl dekoruoti galima ir interjerą: dar vakar čia buvo mažas restoranėlis, o šiandien – žvėrelių ligoninė. “Gerų idėjų lentynėlė” – tai simpatiškos lentynos ir šeši stalčiukai – dėžutės, tikimės, kad jie įkvėps mažą išdykėlį susitvarkyti savo reikalus ir paslaptis. Kur kas smagiau suslėpti savo pieštukus, dažus, knygeles ir kitą turtą į skirtingomis spalvomis ar piešiniais pažymėtus stalčiukus – gal taip bus lengviau nepamiršti, kur kieno vieta? Staliukas su dviem kėdutėmis – ant pastarųjų puikiai sėdisi ir sveriant virš 50 kg.

Kuo baldai ir žaislai iš kartono yra ypatingi?

Gaminame žaislus iš nekenksmingo aplinkai gofruoto kartono, jie skirti piešti, klijuoti, karpyti ir visaip kitaip kurti bei improvizuoti. Vietos vaikų bei jų tėvų kūrybai čia tikrai daug. Be to, kartono baldeliai labai lengvi, tad vaikai bet kada gali patys juos perkelti, perstatyti į norimą vietą.

Apie piešimo ir kūrybos naudą vaiko ugdymui, lavinimui kalba specialistai, tačiau tėvai dažnai susiduria su problema, kai vaikai piešti nori visur – ant sienų, baldų, grindų. Tuomet nubrėžti ribą tarp laisvės kūrybai ir draudimų “nesugadinti, neišteplioti” gali būti nelengva. Balti kartono baldeliai galėtų būti viena išeičių, kai paišyti norisi visur.  Taip vaikams suteikiama erdvė, kur paišyti, teplioti, klijuoti, karpyti ir viską išgalvoti visada galima, kur nėra jokių draudimų: nelaužyk, neištepk, nesugadink.

Kitas, ne mažiau svarbus, tokių žaislų privalumas yra žaidimo kartu su tėvais nauda vaikams, jų lavinimui. Kartoninius baldus reikia kartu konstruoti, o po to kartu dalyvauti kūrybiniame procese: galbūt iš namelio pagaminti gaisrinės stotį ar iš lentynos lėlių namą ar mašinų dirbtuves. Manau, kad bendravimas su vaiku per kūrybą labai svarbus tiek tarpusavio ryšio kūrimui, tiek vaiko emocijoms, pasitikėjimui savimi, skonio lavinimui.

Ne mažiau svarbu tai, kartono baldeliai draugiški aplinkai. Kai vaikai juos išaugs, ar jausis išnaudoję savo kūrybinį potencialą, juos galima perdirbti ir, užėjus naujam įkvėpimui, pakeisti kitais, neužverčiant sandėliuko nereikalingais baldeliais, nameliais ar supamais arkliukais. Taip ugdomas ir vaikų požiūris į aplinką, jos tausojimą.

Sakėte, kad visi žaislai ir baldai “nuo..iki” yra lietuviški – kodėl jums tai buvo svarbu? Juk galvojant pragmatiškai, gal pigiau Kinijoje ar kokioje kitoje šalyje rasti jau jų pagamintų ir pigiau tiesiog parsivežti į Lietuvą?

Sakyčiau, vežtis iš Kinijos būtų buvę pernelyg nuobodu. Mes žaislus kūrėme, visų pirma, savo vaikams. Todėl tiek dizainas, tiek kokybė mums buvo labai svarbūs. Be to, buvo be galo įdomu nuo pat pradžių dalyvauti kūrybiniame procese, ieškoti idėjų, konstruoti, bandyti, ir t.t. Visi šie žaislai mums labai brangūs, sukurti nuo nulio, ir gimę pirmiausiai iš meilės savo vaikams.  

Be to, esu truputį patriotė, tad vienas svarbiausių reikalavimų kuriant Igaga baldelius buvo “kažkas lietuviško”. Labai norėjome, kad baldukai būtų ne tik praktiški, bet ir gražūs, artimi savo kilmei. Taip bedėliojant rūtas ir paukštukus, ėmė ir “nutūpė” ant baldelių arkliukai – stumtraukiai, atkeliavę iš senovės baltų laikų. 

Šiaip, iš prigimties esu labiau kūrybinis, o ne prekybinis žmogus, tad mąstyti “kaip pigiau, greičiau, daugiau uždirbti”, deja, nemoku – dėl to dažnai tenka įsikišti sesei, su kuria šį projektą pradėjome.

Šiaip jau, jei žiūrėtume iš verslo pusės, iš pat pradžių buvo aišku, kad Lietuvoje šis produktas daug neuždirbs. Pardavinėti mintis kilo kiek vėliau, kai sulaukėme komplimentų ir susidomėjimo. Dabar jau bandome prisistatyti plačiau.

Žinoma, Kinija būtų lengviausias kelias. Mačiau, kiniškų kartono namelių jau irgi atsiranda Lietuvoje. Tačiau kai pamačiau jų kokybę, supratau, kad net neverta apie tai šnekėti – žmonės atsirinks patys.

Sakote, kad tai labiau idėja, o ne verslas?  

Lietuvos rinka ne tik maža, bet ir stokojanti supratimo apie tokių žaislų naudą. Norėtųsi tą supratimą skatinti, bet dar reikia nemažai nuveikti – kol kas tėveliai mieliau nei kartoninį renkasi penkis kartus brangesnį plastmasinį namelį, manydami, kad jis ilgaamžis. Nors tas namukas po poros metų irgi nusibos – o kur jį dėti tuomet? Tuo tarpu kartono namelis irgi atlaiko panašiai, bet kiek su juo galima nuveikti. Be to, pažaidus galima jį perdirbti.

Be to, kol kas tokių baldelių gamyba pakankamai brangi. Jie gaminami nedideliais kiekiais. Na, bet jei ir nelabai iš šio projekto uždirbsime, turime kuo didžiuotis – malonu, kai pasako gražių žodžių, suvokia tokių žaislų prasmę, giria dizainą ir kokybę. Ypač malonu, kai mūsų baldeliai puošia draugų vaikų kambarius ir yra naudojami pagal paskirtį.  Matau tokių žaislų prasmę ir kažkaip tikiuosi, kad vis daugiau žmonių suvoks. Labai džiugu, kai grįžta tie patys žmonės ir perka trečią, ketvirtą namą dovanų savo draugams ir giminaičiams. Vadinasi, patiko, suprato. O tam, kad Igaga taptų verslu, žinoma, tam reikia skirti dar daugiau laiko ir, net neabejoju, eiti į užsienio rinkas, ką greitu metu ir planuojame.

Šiais laikais žaislų yra perteklius, vaikų prekių parduotuvėje akys raibsta nuo pasiūlos – ar kuklus ir baltas kartoninis žaislas gali sudominti vaiką, kai aplink tiek daug ryškių spalvų cypiančių, dainuojančių ir kitus garsus skleidžiančių žaislų?

Tarkim, tai tikrai nėra tas daiktas, kurį vaikas parduotuvėje išsirinktų pats iš daugybės kitų. Todėl ir nesitaikome į dideles žaislų parduotuves. Labiau orientuojamės į tikslines vietas, kur ateina labiau sveika gyvensena, lėtesniu gyvenimo būdu, vaikų lavinimu besidomintys žmonės. Manau, viskas priklauso nuo žaislo pateikimo vaikui. Tai tikrai ne tas žaislas, kur nupirkus gali numesti “imk vaikeli, žaisk dabar, linksminkis”. Taip, jis pareikalaus laiko kartu – tiek konstruojant, tiek dekoruojant, ypač jei vaikas jaunesnis.  Tėvai turi pats dalyvauti, pats parodyti jam tokių žaislų-baldų panaudojimo galimybes. Kita vertus, pamatęs tokį daiktą pas draugą ir ką su juo galima daryti, ne vienas vaikas užsimano ir pats.

Teko girdėti ne vieną mamą sakant, kad nupirkus vaikui dailų ir jaukų rankų darbo žaislą (medinuką, skudurinę lėlytę ir pan.) vaikai nelabai noriai jais žaidžia ir tai neretai tampa tik namų interjero detale. Kaip manote, kodėl tai nutinka?

Manau, taip yra todėl, kad tokie žaislai negali tapti įdomūs patys savaime. Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo pateikimo ir tėvų įsitraukimo į žaidimus. Taip, nupirkti spalvotą, grojantį, vibruojantį ir visaip kitaip linksminantį daiktą labai paprasta, tada reikia vis mažiau tėvų įsitraukimo – visos linksmybės jau tarsi ir pateiktos tame žaisle, vaikui nebūtina kompanija. Tačiau vaizduotei vietos čia jau mažiau. Tuo tarpu, norint vaiką sudominti paprastesniu žaislu būtina nenumesti jo vaikui, nepalikti jo vieno. Kiekvieną lėlytę, medinuką ar kartoninį namelį galima pateikti per pasaką, kurti istorijas, vardus ir vaidmenis jiems kartu, įsitraukti. Tada vaikai mielai žaidžia, išlaisvina savo vaizduotę. 

Mano supratimu, ekologija, visų pirma, tai ne vaikymasis žodeliu “eko” užvadintų prekių ar apsipirkinėjimas madinguose turgeliuose. Labiau tai asocijuojasi su mažesniu vartojimu ir ramesniu gyvenimo būdu. Labai, labai noriu šia linkme judėti, bet kol kas tik mokausi, galvoju apie tai.Milda Mizarienė

Ta pati medinė mašina gali tapti ir gaisrine, ir policija, ir formule. O jei dar ir pats gali prisidėti tą žaislą tobulinant – nudažai, apklijuoji, pameistrauji… Jei atvirai, tai mano nuomone, vaikui žaislai iš viso nėra reikalingi – įdomiausiai vaikas žaidžia su visais tikrais daiktais, įrankiais, arba net su nematomais, įsivaizduojamais dalykais – tada jo vaizduotė lavėja, tik svarbu jį išgirsti, išklausyti – pritarti, padėti ir skatinti. Žinoma, mano patirtis su vaikų žaidimais kol kas tik iki trejų metų – gal vėliau bus kitaip? Ir, aišku, auginant vaikus dabartinėmis sąlygomis, ypač mieste, aišku, kad žaislai neišvengiami  – tad čia labiau kalbu teoriškai.

Jūsų siūlomi žaislai skatina tėvus įsitraukti su vaikais į kūrybą – juk visi drauge gali “projektuoti”, kaip papuošti stogą ar kokias užuolaidas “pasiūti” – kaip manote, kodėl yra svarbi šeimai tokia bendra kūrybinė veikla?

Žaidimai kartu, manau, labai naudingi abipusiai. Esu šventai įsitikinusi, kad vaikams jokie žaislai nesuteiks tiek džiaugsmo ir naudos, kaip žaidimas ir kūryba kartu su tėvais. Čia vėlgi puikiai pasitarnauja kartoniniai baldai, kuriuos reikia kartu konstruoti, o po to kartu dalyvauti kūrybiniame procese: galbūt iš namelio pagaminti gaisrinės stotį ar iš lentynos lėlių namą ar mašinų dirbtuves. Patikėkite, tėvams net įdomu – pamatytumėte, su kokiu įkvėpimu gaminau lėlių namą ir gaisrinės stotį iš kartoninės lentynos.

Manau, kad bendravimas su vaiku per kūrybą labai svarbus tiek tarpusavio ryšio kūrimui, tiek vaiko emocijoms, pasitikėjimui savimi, skonio lavinimui. O tėvams tai ir puiki meditacija, pabėgimas nuo dienos rūpesčių ir reikalų, susitelkimas į akimirką.

Kokį mieliausią komplimentą esate girdėjusi apie savo žaislus?

Juokiausi, kai tėvai pasakė, kad vaikai išsikraustė gyventi į Igaga namelį ir nenori grįžti namo. O šiaip, turbūt, didžiausias komplimentas, kai tie patys žmonės sugrįžta pirkti ir ketvirto, penkto namelio – dovanų draugų ir giminių vaikams. Tada supranti, kad vertina naudą, kokybę ir supranta, apie ką mes čia.

Ar galima sakyti, kad šiai naujai veiklai jus įkvėpė motinystė?

Tikrai taip. Nebūdama mama niekada nebūčiau sugalvojus gaminti ko nors vaikams, nes net neįsivaizdavau jų poreikių ir pomėgių. Tiesą sakant, tuo tikrai nesidomėjau.

Kadangi kartoniniai baldai ir žaislai asocijuojasi su ekologija, tausojančiu gyvenimo būdu, noriu paklausti, gal Jūs plačiau domitės ekologija ir laikotės jos principų kitose gyvenimo srityse?

Mano supratimu, ekologija, visų pirma, tai ne vaikymasis žodeliu “eko” užvadintų prekių ar apsipirkinėjimas madinguose turgeliuose. Labiau tai asocijuojasi su mažesniu vartojimu ir ramesniu gyvenimo būdu. Labai, labai noriu šia linkme judėti, bet kol kas tik mokausi, galvoju apie tai. Gal tai jau pirmas žingsnis. Žinoma, kasdien domimės, ką valgome, rūšiuojame šiukšles, bet kalbant apie vartojimą – iki tausojančio gyvenimo būdo dar toli. Aktyvus miestiečio gyvenimas kažkaip dažnai pakiša koją.

Ko galėtumėte palinkėti būsimoms ar ką tik vaikučio susilaukusioms šeimoms?

Nepamiršti, koks tai stebuklas ir mylėti savo vaiką besąlygiškai. Gerbti vaiką ir jo klausytis nuo pat pirmų dienų. Esu šventai įsitikinusi, kad laimingam vaikui reikia ne trijų karštų patiekalų ir išlygintų drabužių, o įsiklausymo, atleidimo ir pagarbos. Manau, tai daro stebuklus. Juk, nors dar mažas, jis, visų pirma, žmogus. Ir dar, neskubinkite vaiko – tai jūs pabandykite gyventi jo rimtu – tiek daug naujo pamatysite ir išmoksite.

Mano išsaugoti straipsniai