Prieš penkiolika metų pusiau juokais, pusiau rimtai duotą pažadą “iki 40 – mečio parašyti knygą”, 4 vaikų mama Birutė Jakučionytė išpildė su kaupu. Netrukus pasirodysianti jos knyga “Moteris iš raudonos Audi” – tai nepagražintas jos dienoraštis.
Birutė Jakučionytė – keturių vaikų mama, po skyrybų prieš metus su vaikais bei seserimi Rasa išsikrausčiusi gyventi į Londoną. Iki tol ir finansų konsultante, ir renginių organizatore dirbusi moteris organizavo ne vieną socialinę akciją Lietuvoje. Jos sumanytą “Kamštelių vajų” žino visi mokiniai ir darželinukai, su kolegėmis Birutė sukūrė iniciatyvą “Draugiški šeimai”, kuri prieš septynerius metus bene pirmoji prabilo apie specialių kasų nėščiosioms ir ką tik pagimdžiusioms šeimoms įrengimą parduotuvėse. Išsikrausčiusi iš Vilniaus gyventi į kaimą, Birutė organizavo “Ekodaiktų” festivalį, o jos sūnus Kristupas įkūrė sendaikčių muziejų, kuris buvo pagarsėjo tuo, kad muziejaus savininkas ir direktorius buvo vos 7-erių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Niekada to nesakykite vaikų neturinčiai šeimai
Kodėl iš karto po gimdymo naujagimis įvertinamas balais?
Po skyrybų moteris su keturiais vaikais, iš kurių vyriausiajam šiandien 11, o mažiausiajam – 3 metai, išsikraustė gyventi į Londoną. Iš čia rašė savo dienoraščius, kuriuos publikavo ir portalas Tavovaikas.lt.
Su Birute susitikau likus kelioms dienoms iki jos keturiasdešimtmečio. Atidavusi knygą į spaustuvę, suderinusi jos pristatymo renginius Lietuvoje ir likus suskaičiuotoms valandoms iki skrydžio į Londoną, moteris sutiko trumpai pasikalbėti.
Apie ką Tavo knyga, Birute?
Apie sutiktus žmones, apie įvykius ir ženklus mano gyvenime, apie santuoką, kaip pasiryžau ištekėti, kaip gimdžiau savo keturis vaikus. Knyga vadinasi „Moteris iš raudonos Audi“. Visa istorija prasidėjo nuo tada, kai aš, užsikabinusi ant savo raudonosios „Audi” skelbimą „Ieškau vyro”, pradėjau jo ieškoti. Tie metai, apie kuriuos rašiau, buvo nerealiai fantastiški, kaip aš sakau, ir „su druska”, ir „su cukrumi”.
Mano knyga yra radioaktyvi, ji užkrės. Negalėsi perskaityti jos abejingai – arba pyksi, arba verksi, arba džiaugsiesi. Dėl to, kad ji… nuoga. Aš visiškai atvirai pasakoju, kaip man buvo.Birutė Jakučionytė
Man sunku objektyviai vertinti tai, ką aš parašiau, bet knygos redaktorė sako, kad mano knyga yra radioaktyvi, ji užkrės. Negalėsi perskaityti jos abejingai – arba pyksi, arba verksi, arba džiaugsiesi. Dėl to, kad ji…nuoga. Nuoga… Aš visiškai atvirai pasakoju, kaip man buvo: santuoka, vaikų gimimas, namų pirkimas. Kaip mes kūrėme savo šeimą, kuri po to iširo. Į vieną knygą visas netilpo, rašysiu antrąją. Skyrybų istoriją gvildensiu kitoje knygoje.
Tu pažįstama mūsų portalo skaitytojams iš savo atvirų dienoraščių, kuriuos rašai jau metus. Nuo tada, kai po skyrybų su keturiais savo sūnumis ir seserimi išvažiavai gyventi į Londoną. Tavo knyga – ne išgalvotas romanas, o skaudi išpažintis?
Labai norėjau papasakoti viską objektyviai, todėl pasakojau faktus, su įvykių chronologija, su vardais, tikrais įmonių pavadinimais, kaip viskas buvo iš tiesų. Tai tarsi atviras dienoraštis. Rašymas man labai padėjo tarsi „išsilaižyti'” po skyrybų, aš „išsigydžiau” nuo tų dešimt metų, man palengvėjo. Norėjau papasakoti savo vaikams, kad jie galėtų paskaityti, kai užaugs, kaip viskas buvo, kad ir aš pati nepamirščiau. Kai manęs šiandien paklausia, kodėl aš išsiskyriau, sakau, kad nežinau, nes neturiu vienareikšmio paaiškinimo. Gal aš per greita, gal per energinga buvau, gal aš kalta buvau, gal jis kaltas buvo… Neturiu atsakymo. Gal per daug dariau, gal per daug norėjau. Vieną gražią dieną jis pabudo sakydamas: „Aš nenoriu taip gyventi”, ir išėjo.
Knygoje yra man skausmingų istorijų, pavyzdžiui, negražiai pasibaigusių santykių su draugėmis. Galvojau, kaip reikės apie tai parašyti, juk negaliu to nuslėpti ar pagražinti… Berašydama atsiverčiau senus laiškus, prisiminiau viską, ir žiūriu, kad jau nėra emocijų – tiesiog rašai situaciją, kaip buvo, ir „paleidi” ją, tada palengvėja. Džiaugiuosi, kad nebuvo daug žmonių, su kuriais man teko negražiuoju išsiskirti. Knyga baigiasi mano ketvirto vaiko gimimu. Skaitytojas gali paklausti, o kodėl išsiskyriau, jei taip gražiai gyvenau? Apie tai bus antroje knygoje, kurioje rašysiu apie skyrybas. Čia bus sunkiau, nes žmonės, su kuriais bendravau iki tol, pasidalijo į dvi grupes. Tarkim, po skyrybų man sunku bendrauti su viena seserimi. Man reikės apie tai papasakoti kitoje knygoje, bus nelengva. Antroji knyga vyksta einamuoju laiku, tikiuosi, kol ją pabaigsiu, ateis ir laiminga pabaiga, atsiras ir tas man skirtasis vyras, su kuriuo šoksiu tango, būsiu merginama, gausiu dovanų gėlių, visa tai, ko iki šiol nebuvau patyrusi.
Pastebėjai, Birute, kad tampi tarytum išsiskyrusių ir turinčių vaikų moterų guru, kurios semiasi iš tavęs įkvėpimo, drąsos? Skaičiau Tavo Facebook paskyroje vienos moters siūlymą pradėti tau skaityti paskaitas nusivylusioms vyrų paliktoms moterims.
Jeigu ir norėčiau ką nuveikti Lietuvoje, tai toliau vykdyti savo socialinius projektus, kurti pridėtinę vertę daugeliui žmonių, o ne skaityti paskaitas, kaip reikia gyventi. Aš nemokau, kaip reikia gyventi, aš tiesiog gyvenu taip, kaip noriu. Ir leidžiu jums žiūrėti, kaip aš gyvenu. Aš nebijau gyventi, man žiauriai patinka. Moteris, kurios jaučiasi sužlugdytos, aš gydyčiau gongais, o ne žodžiais, būtent jie ir mane, ir vaikus po skyrybų gydė geriausiai.
Gaunu labai daug palaikančių, patarimo klausiančių moterų laiškų, esu labai laiminga dėl to. Būna ir tokių, kur rašo: „Pažiūrėk į save, kaip tu atrodai…”, „Gerai, kad išvažiavai iš Lietuvos su savo benkartais…”, tačiau jų labai mažai, gal vienas procentas iš šimto. Daugelis labai gražius laiškus rašo. Gal todėl, kad aš rašydama sąmoningai stengiuosi „nevaryti” ant kitų, jei ką kritikuoju, stengiuosi švelniai, su ironija. Kritikuoti aš galiu tik save, negaliu vertinti ir teisti kitų žmonių.
Yra pykstančių, kad aš esą „varau ant Lietuvos”, bet kaskart, kai atvažiuoju, matau skirtumus. Dauguma žmonių kažkokie „užspausti”, kaip su mazgote per veidą gavę, kur lengvumas, kur draivas? Tai ypač akivaizdu paslaugų sektoriuje. Pabuskit, žmonės. Gyvenimas yra gražus. Jis yra vienas. Mes gyvename dabar, šią akimirką. Esi sveikas, gražus, pasakyk tai sau ir džiaukis tuo. Nežinau, kur ir kaip reikia tai lietuviams pasakyti, kad išgirstų?
Esi sakiusi, kad Tavo 11 -metis sūnus yra tikras „knygų graužikas”, ar jis skaitė tavo knygą?
Ne. Nenorėčiau, kad paskaitytų ją jaunesnis, negu 16 metų. Čia knyga suaugusiems. Mes būname gražūs ir negražūs, knygoje yra aprašyti gražūs ir negražūs jo tėvai, yra tokių dalykų, kuriuos jam per anksti žinoti, nes jis gali juos ne taip suprasti.
O buvęs vyras necenzūravo knygos?
Nenoriu jam kenkti, tikrai neturiu tikslo sugadinti jam gyvenimą. Žmonėms ir taip gali atrodyti, kad norėjau jam atsikeršyti, bet taip tikrai nėra! Tegul jis gyvena ir būna laimingas. Didžiausias klausimas, į kurį noriu atsakyti šiuos dvejus metus po skyrybų: kodėl? Aš tikrai labai stengiausi. 10 metų gyvendama santuokoje aš „skūrą išverčiau”, kad prisitaikyčiau, man atrodo, kad mokėjau ir nusileisti, ir laukti, ir būti kantria. Bet tai baigėsi skyrybomis. Nenoriu to patirti antrą kartą. Aš turiu suprasti, ką turiu pakeisti savyje, kad vėl neatsidurčiau panašioje situacijoje.
Ar pasiteisino sprendimas prieš metus išvažiuoti iš ramaus Gervinių kaimo gyventi į Londoną?
Iš visų pusių, kiek žiūriu, vertinu tik gerai. Esu nusivylusi Lietuvos švietimo sistema, manau, kad jos pakeisti neįmanoma per metus ar kelerius, todėl mano vaikai pavėluos į pokyčius. Yra žmonių, kurie eina labai teisingu keliu, bet iki sisteminių pokyčių dar toli. Nebent leisčiau saviškius į privačią mokyklą, bet vaikų turiu ne vieną, o keturis. Keturis vaikus išleisti Lietuvoje į privačią mokyklą reikia uždirbti labai daug pinigų. Klausiau savęs, gal galiu kažką pakeisti ir gyventi ten, kur yra tokių mokyklų, bet jos neprivačios? Tą ir padariau.
Daug kas siūlo grįžti į Lietuvą. Bet man patinka iššūkiai! Aš džiaugiuosi sprendimu išvažiuoti ir kabinu sau dešimt medalių, kad sugebėjau šitaip padaryti.Birutė Jakučionytė
„Ai, Didžiojoj Britanijoj suteikia mažai žinių, švietimo lygis toks ir anoks”, – kartasi girdžiu sakant. Mes, lietuviai, prifarširuoti žinių, pasaulio mastu vis tiek švietimo “uodegoj” sėdim su savo žinių lygiu. Bet kas nutinka? Farširuojant žinių, vaikams padaromas didžiulis psichologinis smurtas. Ant svarstyklių dedu du dalykus: ar noriu, kad mano vaikai mažiau žinotų, bet būtų psichologiškai tvirtesni, ar noriu daugiau žinių, bet tada vaikai būtų psichologiškai traumuoti? Man svarstyklės nusvėrė į „mažiau žinoti, bet būti emociškai stipriems”.
Kai įmeti save į naują „vandenyną” ir turi jame išplaukti, išmoksti labai vertingų pamokų. Džiaugiuosi, kad savo vaikams taip padariau. Tai pamoka, kurios nemoko joks vadovėlis. Dabar jau galiu su jais važiuoti nors į Afriką. Ir jei matysiu, kad tai yra prasminga, važiuosiu dar į vieną šalį.
Vyriausiasis Kristupas mokysis Londono širdyje esančioje Westminster academy secondary school, kurioje yra mokyklos radijas, laikraštis, ten atvažiuoja garsiausi pasaulio sportininkai, – kurioje lietuviškoje mokykloje vyksta kažkas panašaus? Vien prakalbus apie lietuvišką mokyklą, vaikai prisimena didžiules kuprines, kurių čia tiesiog nėra. Jie nešasi mažą krepšelį, kuriame telpa priešpiečių dėžutė.
Vaikai per metus išmoko anglų kalbos, nors aš, besimokydama visą gyvenimą jos, taip ir neišmokau, vis numuilindavau. Daug kas siūlo grįžti į Lietuvą. Bet man patinka iššūkiai! Aš džiaugiuosi sprendimu išvažiuoti ir kabinu sau dešimt medalių, kad sugebėjau šitaip padaryti.
Šiandien išskrendi iš Lietuvos, kada vėl pasimatysim?
Turėjau susitikimų dėl būsimų projektų Lietuvoje, vėl pradėsim „Kamštelių vajų”, kuris šiemet taps tarptautiniu. Man be galo prasmingas šis projektas, dėl to, kad mes surenkame labai daug šiukšlių, kad mes kalbame apie tai, kad daug žmonių dalyvauja, tai gražus konkursas ir vizualia, ir ideologine prasme. Noriu jį plėsti, šiemet prijungsime Angliją.
Suderinau knygos pristatymo renginius: gegužės 31 dieną į Gervinių kaimą (Trakų r.), kviečiu atvažiuoti visus, kurie skaito mano dienoraščius, kuriems įdomu tai, ką darau. Birželio 3 dieną skambant Gongams knygą pristatysiu p.c. „Panorama”.
Ištrauka iš Birutės Jakučionytės knygos “Moteris iš raudonos Audi”
Redaktoriaus žodis:
Prieš imdami šią knygą į rankas gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. Jei esat šventeiva ar šiaip teisuolis, iš anksto žinantis, kaip derėtų pasielgti kiekvienoje situacijoje, neskaitykit šios knygos. Ji ne jums. Nuvilsiu ir moteriškų dienoraščių mėgėjas ‒ autorės papasakota istorija nėra nei saldi, nei romantiška. Ji tikra ir be pagražinimų. Taip pat nepatarčiau jos skaityti ir laikantiems save literatūros gurmanais ‒ ši knyga ne jūsų gomuriui.
Tiesiog norėčiau įspėti skaitytoją, nes joje atskleista istorija radioaktyvi. Užkrečiama. Pavojinga. Galinti jus paveikti neprognozuojamai. Ją perskaitę galite pasikeisti. Kiekvienas kitaip. Nes ši istorija ‒ ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija.
Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks.
Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!
