Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Dešimt mėnesių Londone
Net mirktelt nespėjau, o jau galime priskaičiuoti dar vieną emigracijos mėnesį. Dešimt. Tikrai labai greitai laikas eina. Turim gerų naujienų. Mokykloje vyko tėvų susirinkimai. Na, gal net ne susirinkimai, o tėvų susitikimai su mokytojais. Visada žinojau, kad galiu tik didžiuotis savo vaikais, bet po susitikimų su Kristupo (10) ir Bernardo (8) mokytojomis, ėjau namo aukštai pakelta galva ir pasididžiavimu širdyje. Mano abu vaikai buvo absoliučiai išgirti. Kristupo pagrindinė mokytoja ( dar yra atskiros matematikos, kalbos mokytojos) pirmiausia pasidžiaugė, kad jis labiausiai geba naudotis kompiuteriu. Ne žaisti su juo, o ieškoti informacijos, išsiversti, rašyti, daryti prezentacijas.
Na, mane tai juokas ima, nes aš iki šiol praktiškai neleidau jam juo naudotis. Ir nuolat ginčijausi su žmonėmis, bandančiais man įrodyti, kad darau labai didelę žalą vaikams ir jų gebėjimams, ribodama naudojimąsi šiuolaikinėmis technologijomis. Tai štai ir turim rezultatą. Manau, kad Kristupas gimė, paveldėjo, atsinešė gebėjimą labai greitai įsisavinti informaciją ir valdyti jos srautus. Todėl bet koks ribojimas negali jam sutrukdyti. Kaip tik įžvelgiu kitą užduotį sau – išmokyti jį pažinti kitus dalykus, kitas patirtis, išmokyti gyventi be kompiuterio.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Žinau, kad jis jau seniai galėjo iškeliauti į virtualų pasaulį, kaip tėvas, bet noriu jį išmokyti būti ir šiame, tarp žmonių. Beje, pagaliau pribrendau ir aš nupirkti jam pirmąjį „padą” ar „tabletę”. Neprisimenu tokio ramaus ir tylaus savaitgalio namuose kaip praėjęs! Kaip „prisijungė” visi trys didieji penktadienio vakarą, tai „atsijungė” sekmadienį po pietų. Nereikia nieko – nei valgyti, nei į parką eiti, net į tualetą nubėgti sunku surasti laiko. Galvoju, na, pasidžiaukite pirmąjį savaitgalį naujų žaisliuku tiek, kiek lenda, be kontrolės. Ir, pasirodo, kaip lengva auginti vaikus su kompiuteriu! „Pajungei” ir jokių rūpesčių. Labai linkiu sau nepasiduoti pagundai gyventi be rūpesčių, be tūkstančio ir vieno klausimo per savaitgalį „Ką man veikt?”, bet su „pajungtais” prie kompiuterio vaikais. Vis tiek maniau ir manysiu, kad vaikams tai daugiau žalinga, nei naudinga.
Vienžo, nukrypau.
Kristupui puikiai sekasi ir matematika, ir anglų kalba, ir visi kiti dalykai. Išgirtas buvo ir Bernardas, kad puikiai sekasi matematika, dainuoja geriau negu mokytoja, kad visiems piešia ir dovanoja fraktalus. Beje, mokytoja irgi nežinojo nieko apie fraktalus. Jau neprisimenu, ką pasakojau, o ko ne, bet vieną dieną, gal prieš gerą mėnesį į mano klausimą: „Na, Bernardai, gal tau jau lengviau dėl kalbos, gal jau draugų susiradai?”, jis man atsakė: „Žinai, mama, visi nori su manimi draugauti, nes aš jiems visokias dovanas dovanoju. Snaiges karpiau ir visiems dovanojau, dabar tokius paveikslus piešiu.” „Kokius dar paveikslus?” Vos iš koto neišvirtau, kaip atnešė ir parodė man savo nupieštą fraktalą! Vienas jo nupieštas ir klasėje kabo. Visaip bandžiau atgaminti, gal jis kada kur matė, kaip juos piešti, bet tikrai neprisimenu. Manau, kad labiau intuityviai čia jam gavosi. Surado būdą tiek pagerinti savo vidinę būseną, tiek sukurti santykius su kitais, surado būdą, kaip perlipti kalbos barjerą.
O dėl kalbos, tai ir yra geroji naujiena ta, kad tiek Bernardas, tiek Kristupas, pasak mokytojų, jau peržengė sunkiausią etapą, ir kalbos nežinojimas kasdien vis mažiau ir mažiau trukdo mokslui. Mačiau jų abiejų savarankiškai parašytus rašinėlius anglų kalba! Suskaičiuoju, kad nuo tada, kai jie pradėjo mokytis anglų kalba ir kiek laiko praleido mokykloje, praėjo septyni mėnesiai, plius kelios savaitės vasarą individualių pamokų ir štai, galiu ramiai miegoti naktimis, nebesiparinti, kad mano vaikai kaip musės plaukioja po barščius.
Labai gaila, kad Marijono mokytoja susirgo ir susitikimas su ja buvo atidėtas. Todėl negaliu taip iš visos širdies už visus pasidžiaugti. Vis tiek dėl vieno dar neramu. Lapkričio 21d. atšventusio savo septynių metų gimtadienį. Daug visokių jausmų ir prisiminimų užplūsta. Tada, prieš septynerius metus, nebuvo lengvas periodas mano gyvenime ir auginti Marijoną man yra pats didžiausias iššūkis. Jis kitoks. Ir tuo savo kitoniškumu nei minutės neleidžia man atsipalaiduoti, užsimiršti, kasdieną sprendžiu galvosūkius bandydama rasti kelią į jo širdį. Žinau, kad jam pačiam nėra lengva ir paprasta. Jis toks mielas piešdamas, smagus, kai jam sekasi, kaip daro savo gerus darbus, norėdamas laimėti gerų darbų žaidimą ir toks bjaurus, kai žliumbia visu balsu todėl, kad Bernardas pirmas nubėgo kloti man lovos.
Dar vienas emigracijos mėnuo praėjo nepastebėtas gal ir dėl to, kad daugiau nei mėnesį vieni per kitus pas mus lankėsi svečiai: sesuo Irena, brolis Giedrius, Rasos sūnus Karolis, draugės Lina, Irena, Eglė, Viktorija, visa Nickų šeimyna iš Vokietijos, vaikų tėvas. Toks buvo užmanymas. Kai namuose kas nors dar yra, ir man, ir vaikams kitaip tas laikas eina. Surikiavom visus į eilę ir turime visą gražią puokštę patirtų nuotykių, bendravimo, to jausmo, kad namai atviri ir pilni žmonių. Taip, kaip Gerviniuose būdavo. Bet rudeninis svečių srautas baigėsi, vėl grįžome į kasdieninį ritmą.
Labai pasiilgstu žmonių, suvokiu, kad reikia kurtis draugų ir pažįstamų ratą čia pat, aplink save. Pradedu dairytis naujų pažinčių, susitikimų. Kas antrą sekmadienį einu į turgelį prekiauti suvenyrais – svajonė atidaryti savo galeriją vis dar gyva. Prekybos rezultatai tokie, kad tikrai nėra kuo girtis ar džiaugtis, bet sutinku daug naujų žmonių, turiu progą užmegzti naujas pažintis. Tyrinėju vietinių pirkimo įpročius, stebiu jų reakciją į mano rankdarbius ir suvenyrus. Vakar buvau kitoje vietoje, nei įprastai būnu.
Turgelis vyko lauke. Sušalau ir pavargau kaip ciucka, nes nuo 10 iki 15 val. stovėjau ant skersvėjo. Pardaviau vieną medinį žaisliuką, vieną rūtusėlį ir vienas mamutės megztas kojines. Vargas vargelis, kai paskaičiuoji, kad tai mano visas sekmadienis, kad viską reikėjo nusitempti ir parsitempti visuomeniniu transportu, dar ir už prekybos vietą reikia susimokėti. O dar paskaičiuokime tai, kad aš pati vakarais iki vėlumos kažką kerpu, siuvu. Aš labai stengiuosi ir bandau įvairius būdus. Esu įsitikinus, kad niekur nėra parašyta, kas gali pasisekti, o kas ne. Tik bandydamas gali sužinoti ir pasidaryti išvadas.
Šeštadienio vakarais einu šokti tango.
Tikrai kaifuoju nuo to. Po pirmos pamokos, kuri truko valandą ir į kurią važiuoti teko daugiau nei valandą, buvau praradusi viltį, kad iš viso kada nors ateis laikas, kada aš gerai šoksiu. Bet vėl „pro šalį prabėgo” Viktorija ir surado tango pamokas arčiausiai namų, ir dar už rankos paėmusi nuvedė pirmą kartą. Eidama namo galvojau apie Dievulio išdaigas. Patinka man jis, ten ant debesėlio, sėdėdamas. Dabar iki tango pamokų nuo namų man eiti pėsčiomis apie 20 min. O Londone tai reiškia, kad jos vyksta beveik gretimam name. Šokti mokytis galima nuo 19 iki 23 val., pamoka kainuoja 8 svarus, o tango mokytoja yra Asta Morozovienė! Argi ne kosmosas? Pridėsiu dar ir tai, kad jau tris kartus buvau ir kiekvieną kartą vyrų ateina daugiau, nei moterų. O tai reiškia, kad galiu šokti, jeigu tik noriu, ištisai keturias valandas. Asta yra labai draugiška ir komunikabili. Su visais bendrauja, kaip su geriausiais draugais, skiria ir man pakankamai dėmesio ir patarimų. Svarbiausia, suprantama kalba, nes daugybės žodžių angliškai apie šokius ir tango dar nežinau.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
Tai va, kaip viską man ant lėkštutės Dievulis padėjo. Tik šok sau į sveikatą, jeigu nori. Dar pamiršau pasakyti, kad pamokos vyksta bažnyčioje! Žinau, kad tas mano norėjimas ir gebėjimas daryti ir gyventi taip, kaip noriu, kitus varo į neviltį ar net pasiutimą. „Ką? Birutė tango šoka? Palieka vaikus ir eina šokti? Kaip taip galima? Turi keturis vaikus ir dar drįsta taip elgtis?” Nežinau, kodėl žmonėms dažnai atrodo, kad negalima daryti vienaip ar kitaip. „Ką? Tu tikiesi antrą kartą sukurti šeimą? Tikiesi, kad atsiras vyras, kuris bus su tavimi, kai turi tiek vaikų? Nebūk optimistė, tai neįmanoma!”
Aš buvau, esu ir būsiu optimistė ir tikrai tikiu, kad šioje žemėje vaikšto vyras, kuriam rūpėsiu tiek aš, tiek mano vaikai, kuris priims mane su visu tuo bagažu energijos, gebėjimų, gausos. Tik nežinau kurioje šalyje, nežinau kokios tautybės ar odos spalvos, žinau tik, kad kada nors jį vis tiek sutiksiu. O dabar sakau: „Taip! Aš mokausi šokti tango ir svajoju sutikti vertą vyrą! Aš nenumiriau, kad negalėčiau viso to daryti!”
Taip po truputį socializuojamės, pažindinamės su naujais žmonėmis, vietomis, galimybėmis.
Vėlgi Viktorijai suvadovavus, Rasa (!) jau du kartus užsakė maistą internetu, nes tai mums sunkiausias fizinis darbas – rankomis parnešti tiek daug maisto iš parduotuvių iki kurių reikia eiti apie pora kilometrų. Aš prieš Kalėdas vesiu mokykloje dvejas dirbtuves vaikų tėvams: kaip iš tualetinio popieriaus ritinėlio pasidaryti dovanų dėžutes ir mokysiu pasisiūti gražius žaisliukus eglutei.
Mano naujausias rankdarbis toks gražus ir taip paprastai padaromas, kad būtų šiukštu nesidalinti. Pasidalinau ir Eco Ethno FB profyje. Mielos mano draugės, prašome siūlus su adatą į rankas, medžiagos atraižėlių ir pirmyn. Už pamokėles mokykloje niekas man pinigų nemokės, bet labai pasistūmėsiu į priekį su naujais dalykais: reikėjo susirasti ir internetu užsisakyti papildomų priemonių, o man iki šiol pirkimas internetu yra iššūkis, reikės kalbėti angliškai, susipažinsiu su daug tėvų, užsidėsiu pliusą kaip mama.
Taip mes abi su Rasa iriamės pirmyn. Kiekviena savo keliu ir savo greičiu. Man labai patinka ir į anglų kalbos pamokas eiti. Kartais užverda smegeninė, kad jau per daug, jau nesuprantu, bet žinau, kad besimokant tai yra labai gerai. Man puikiai sekasi, labai patinka mokytoja ir viskas, ką mes darom. Rasa vis paburnoja ant savo mokytojos – ją moko kita. Tai vėluoja, tai neįdomu, tai kartoja tą patį dešimt kartų, tai užduočių mažai. Bet man labai patinka, kai Raselė atsisėdus namuose angliškus rašinėlius rašo, su kompiuteriu žodžius verčiasi, mokosi. „Rasa, ar tu kada nors galėjai pagalvoti, kad gyvensi Anglijoje?” – klausiu jos. „Net sapne nesapnavau!”. Aš tikrai džiaugiuosi už ją ir labai ja didžiuojuosi.
Ir pabaigai apie kelionę į Kijevą, nes buvau pasižadėjus papasakoti.
Sunkiausia buvo persijungti į rusų kalbą. Kai kasdien tiek laiko galvoju, kaip pasakyti ir suprasti angliškai, tai tris dienas kalbėti rusiškai buvo iššūkis ir nuolat užsikirsdavau. Tikra tiesa, kad nenaudojama kalba užsimiršta. Na, bet labai blogai nebuvo. Vis tiek rusų daug geriau moku, nei anglų. Kol kas. Paskutinį kartą Kijeve buvau prieš šešerius metus. Tada važiavau iš Lietuvos, todėl man tai buvo milžiniškas, įspūdingas miestas, pribloškęs daugybe dalykų: tiltais, upės ar kelių pločiu, metro eskalatorių ilgiu – kai viename gale stovi, tai kito nesimato.
Šį kartą, žinia, skridau iš Londono. Tikrai didelis skirtumas ir šioks toks kultūrinis šokas. Labai daug neskoningų reklamų ir pastatų, labai daug nesutvarkytų pakelių ir skverelių net pačiame miesto centre, o apie aptarnavimo kultūrą ir lygį tai jau net nekalbu – gatvėje suvenyrų prekeivis geba aprėkti, kad paliečiau „matriošką” ir ginčytis iki numirimo, kad jis yra teisus. Todėl šiek tiek kurioziškai atrodo jų naujas, tviskantis oro uostas, gražesnis nei bet kuris Londone, ir mažai supročio teturintys jo darbuotojai – jie elgiasi kaip prieš kokius dvidešimt metų Lietuvoje. Ir kai išeini iš to jų tviskančio oro uosto, aplinkui viskas taip nesutvarkyta ir prastai organizuota, kad susivoki labai greitai, jok esi Ukrainoje, posovietinėje šalyje.
Buvau ir ligoninėje, nes vienai mano draugei, kurią norėjau pamatyti, koja lūžo. Lietuvoje jau visi pamiršom kaip gali atrodyti penkiasdešimt metų neremontuoti tualetai ligoninėje, o ten viskas dar taip ir stovi. Palydėjau draugę iki WC ir vaizdelis, kurį pamačiau, sugražino mane į kažkada gyventą gyvenimą. Du sanitarai su darbiniais chalatais atsivežė ant neštuvų, kuriais pacientus vežioja, kokias dešimt dėžučių keramikinių plytelių, iškrovė į sandėliuką, atėjusi vyr. sesuo suskaičiavo ir užrakino, turbūt ateis koks nors jos giminaitis ar vyras ir jas suklijuos. Tada neštuvus švariai nuvalė ir visi nuėjo savo tiesioginių darbų dirbti. Kaip garsiai nusistebėjau, kodėl tai daro ne statybininkai, draugė pasakė: „Jie džiaugiasi, kad iš viso jiems tų plytelių išskyrė”. Prisimenate, ir pas mus kažkada taip buvo? O šiandien jau vargiai įsivaizduojam kažką kitą remontuojantį ligoninę, nei konkursą laimėjusi statybų bendrovė.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
Bet, nepaisant likusios posovietinės tvarkos ir vaizdelio, Kijevo saldainiai ir žmonės mane „veža”. Poilsio turėjau mažai – daug kalbų, daug žmonių, keturis kartus grojau su Tibeto dubenimis, daviau interviu ir šiaip rinkausi laurus. Nes jeigu prieš šešis metus mane dar visiems pristatinėjo, tai šiandien visi atpažįsta iš nuotraukų. Ir sako: „O, naša gerojine, daij, ja tibe paščiūpat i obnet chačiū. Stolka liet pro tibe slišal! Ti vdoxnovlaieš očien mnoga liūdeij. Spasibo!” (O, mūsų herojė, leisk tave pačiupinėti ir apkabinti. Tiek metų apie tave girdėjau! Tu įkvepi daugybę žmonių. Ačiū!). Daugybę kartų pasakojau, kodėl aš Kijeve žvaigždė, labai tingiu kartotis, todėl paėmiau ištrauką iš savo knygos – joje ši istorija jau papasakota:
“Pradėtos vyro paieškos rezultatų nedavė, todėl kartą susimąsčiau: gal turiu keisti savo elgesį, kažką daryti kitaip? Nes jei iki šiol to vyro nėra, o man jau dvidešimt septyneri, tai kaip jis ims ir staiga atsiras? Ir čia prasideda istorija, nuskambėjusi net per kelias valstybes – Ukrainą, Rusiją, Latviją, gal dar kur nors, tik aš apie tai nežinau. Kad Ukrainoje mano istorija yra garsi, tai tikrai žinau, kažkada net sulaukiau žurnalistės iš Kijevo skambučio – ji norėjo sukurti filmą apie tai, kaip ieškojau vyro, užsiklijavusi skelbimą ant automobilio.
Taigi, vieną šiltą vasaros vakarą susitariau su drauge nueiti į klubą Gedimino prospekte, tuo metu populiarią „Ministeriją”. Ten rinkdavosi įdomus jaunimas ir daug užsieniečių. Ant didelio lapo užsirašiau: „Ieškau vyro. Tel.: 8 298 77547″ ir nusipirkau didelę raudoną rožę. Nuėjau prie baro, paprašiau vazos, pasimerkiau tą rožę ir pasikabinau savo skelbimą. Taip sėdėti buvo tikrai nejauku, bet sulaukiau labai smagios ir padrąsinančios vyrų reakcijos, ypač užsieniečių. Visi kėlė savo nykščius, fotografavo ir net filmavo! Išdrįsau pasiėmus skelbimą nusileisti į rūsį, į šokių salę. Ten prie sienos stovėdavo išsirikiavusios merginos. Ir aš atsistojau su skelbimu, vis save drąsindama: „Visos susirinkome to paties. Tik aš dar ir deklaruoju”.
Vakaras su skelbimu buvo labai linksmas ir įsimintinas. Tai nusprendžiau pasilinksminti ilgiau. Pasidariau du mažesnius skelbimus su telefono numeriu ir užklijavau juos ant savo raudonos Audi šoninių langų. Taip važinėti buvo smagu – prie šviesoforo sustojusių automobilių vairuotojai plačiai šypsodavosi, degalinėse „kabindavo” nešvankiais pasiūlymais pabūti vieną naktį mano vyrais, gaudavau sms žinučių. Supratau, kad vyro taip nesurasiu. Na, tai bent jau žmonėms bus smagu. Žinoma, ne visiems. Tada gyvenau Žirmūnuose. Vieną rytą išvažiuojant iš kiemo kaimynė iš antro aukšto atsidarė langą ir sušuko: „Nusiimk tuos skelbimus! Visas kiemas juokiasi, čia tau ne reklaminė akcija!” Suprantu, kad ji tiesiog negalėjo susitaikyti su mano neįprastu poelgiu, todėl, kad taip nesiustų, vakare įvažiuodama į savo daugiabučio kiemą skelbimus nusiimdavau, o rytą išvažiuodama vėl užsidėdavau.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
16 serija: Devyni mėnesiai Londone – emociškai labai sunku
Neprisimenu, kokia proga, bet kartą sėdėjom su drauge Diana bare Vokiečių gatvėje ir laukėm jos draugių. Ateina Lina ir sako: „Mergos, nepatikėsit! Mano bendradarbis šiandien ateina į biurą ir pasakoja, kad kažkokia panelė važinėja raudona Audi, užsikabinusi skelbimą „Ieškau vyro”. Man net nejauku pasidarė. Paklausiau: „Ar tam bendradarbiui tai atrodė labai baisu?” Ne, sako, kaip tik ne, labai originalu ir drąsu. Tada prisipažinau, kad aš ta mergina.
Šią mano istoriją daugybę metų kas mėnesį pasakoja Kijeve, tame pačiame asmenybės ugdymo „treininge”, kuriame kažkada dalyvavau ir aš, ir kurį vėliau pati organizavau Lietuvoje. Kas mėnesį šią istoriją išgirsta apie 100 naujų žmonių ir po kiekvieno seminaro bent kelios moterys užsikabina skelbimą, kad ieško vyro. Kažkas man prieš kelis metus net atsiuntė nuotrauką su skelbimu ant automobilio iš Rusijos. Visiems, kam pasakoju, tai atrodo labai linksmas nuotykis, o man tada tikrai „uodega degė” – laikas bėgo, o vyro kaip nėra, taip nėra.”
Tokia ta istorija su skelbimu ant mašinos “Ieškau vyro”. Ji dar turi ir priešistorę, kodėl aš taip dariau, o Kijeve pasakojama ir visa tolimesnė, dabar jau trylikos metų istorija, – kaip ištekėjau, kaip susilaukiau keturių sūnų, kaip organizuoju socialinius projektus Lietuvoje, kaip išvažiavau į Londoną, vienu žodžiu, pasakoja visus mano gyvenimo “perliukus”.
Visa istorija ir jos detalės yra gerokai pagražintos ir patirštintos, iliustruotos mano nuotraukomis, kurios demonstruojamos dideliame ekrane. Mano istoriją pasakoja temoje apie tikslus ir jų siekimą. Tą savaitgalį, kai buvau Kijeve, kaip tik vyko seminaras, per kurį apie mane pasakojo. Buvau pakviesta ant scenos ir man dalyviai galėjo užduoti klausimus. Jaučiausi kaip materializavusis mistinė būtybė, kuria visi tiki, bet niekada nematė. O jau tie aplodismentai, trepsėjimas ir visoks kitoks palaikymas. Ar jūs čia man ir apie mane? Apima keistas jausmas, nes labai kuklinuosi ir negaliu priimti, kad aš tikrai tiems žmonėms kažką reiškiu. Visi prašo, kad mano blog’as būtų rusų kalba. Tai gal atsirastų norinčių versti? Grįžau iš Kijevo pavargus, bet soti dėmesio ir palaikymo.
Tai tiek šiandien. Devynios valandos traukinyje London – Glasgow – London net ir man, mėgstančiai keliauti, šiandien buvo per daug. Labanakt.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
17 serija: Devyni mėnesiai Londone – gimė dukra, vardu Emigracija
18 serija: Apie Lietuvos vyrus, sifilį ir kepsnį už 290 litų
Birutė
