Šių metų pradžioje susilaukusi antrosios dukrytės, Auros, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, „Vilnius City Opera” trupės narė Joana Gedmintaitė – apie tapimą mama po didesnės pertraukos bei planus grįžti į didžiąją sceną.
Užsiėmusią mamą, nuo kurios veido nė sekundei nedingsta švytinti šypsena, trumpai kalbinome saulėtą rugpjūčio popietę.
– Besilaukdama dar ilgą laiką lipote į sceną, ar nebuvo sunku?
– Iš tiesų, paskutiniai koncertai buvo bene patys lengviausi, nors ir sirguliavau. Galbūt dėl to, jog jau buvau nusiteikusi, kad šis koncertas – „paskutinis”. Buvo šiek tiek keista, nes pirmoji dukra nėštumo metu labai „priešindavosi” dainavimui, o antroji – kaip tik nurimdavo, kai dainuodavau. Kol kas ji auga labai aktyvi mergaitė, žiūrėsim, kaip bus toliau.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Lietuviškieji kukurūzų labirintai laukia nuotykių mėgėjų
Žindančios ir joga užsiiminėjančios nuogos moters nuotrauka kelia daug diskusijų
– Ką operos solistei reiškia gimdymas, nėštumas? Ar keičiasi dainavimo patirtis?
– Nemanau, jog kas nors iš tiesų daug pasikeičia. Jei sportuoji, darai kvėpavimo pratimus iki ir po gimdymo, viskas susitvarko labai greitai ir natūraliai. Bent mano tokia patirtis. Po antrojo gimdymo jau turėjau kelis koncertus. Fiziškai jaučiuosi puikiai, daugiau jaučiu tą naują „startą” scenoje po ilgesnės pertraukos emociškai. Jaučiu didžiulį džiaugsmą, galėdama vėl lipti į sceną, bendrauti su publika.
– Kiek laiko praėjus nuo gimdymo grįžote į sceną?
– Kiek prisimenu, pirmasis pasirodymas buvo gegužės pabaigoje, taigi, po penkių mėnesių. Tuos pirmus kelis mėnesius po gimdymo visai nedainavau, niekur nesirodžiau, bet niekuomet neapleidau kvėpavimo pratimų, kurie labai svarbūs dainavimui. Beje, jie tinka ir ruošiantis gimdymui.
– Kokių dar turite patarimų, kaip susigrąžinti formą po gimdymo?
– Nežinau… Man pačiai daugiau nieko papildomo nereikia. Vadovaujuosi mintimi, jog nei nėštumas, nei gimdymas nėra liga, viskas vyksta natūraliai. Galbūt kiekvienai skirtingai. Ar dainininkėms kitaip? Irgi nepasakyčiau. Žinoma, po antrojo vaikelio dar nedainavau operoje, tik koncertuose, o tai bet kuriuo atveju yra kiek lengviau.
– Ar nesunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo ritmo, juk operos solistų profesijos žmonės dažniausiai dirba vakarais?
– Vaikas labai greitai ir labai tvarkingai viską pakoreguoja ir sustato į savo vėžes. Maitinu, kai tik reikia, atsikeliu ir naktį, bet juk visa tai – natūralu, aš to nesureikšminu, greičiausiai, todėl greitai ir priprantu.
– Galbūt su antru vaiku jau paprasčiau?
– Galbūt, bet juk viskas spėjo pasimiršti per keturiolika metų (juokiasi). Taip, dabar tikriausiai jaučiuosi ramiau, yra mažiau nežinomybės, be to, bėgant metams atsirado gerokai daugiau kantrybės.
– Laukdamasi pirmosios dukters taip pat dar ilgai dainavote?
– Taip, tada buvo egzaminai, kuriuos laikiau vasario mėnesį, o kovą jau gimdžiau. Po to gana greitai grįžau į darbus. Kai pagalvoju, vaikų auginimą ir dainavimą man pavyksta suderinti, problemų dėl to nekyla.
– Kokia jums ši vasara: tik atostogavote, ar jau atsirado darbų?
– Jau turėjau keletą koncertų, tačiau, kol vaikelis dar reikalauja daug dėmesio, dainuoju daugiau labdaringai. Pati labai noriu kuo dažniau lipti į sceną, grįžti ir nepamiršti profesijos.
– O nebuvo kilusi mintis, jog vietoje šeimos ir vaikų galėjote daugiau laiko skirti karjerai, pavyzdžiui, išvažiuoti į užsienį?
– Nežinau, gal kažkada ir pagalvodavau apie tai, bet esu įsitikinusi, jog ilgai užsienyje neišbūčiau. Namai yra namai. Man šeima yra svarbiau: karjera praeina, o šeima, vaikai lieka… Be to, ir moters prigimtis yra tokia – norisi po savęs ir žmogų palikti, o ne vien vardą, karjerą.
Vaikelis, atrodo, iš nieko, tik iš žmogaus minties atsiranda ir užauga… Toks mažas, o jau protauja, gudrauja. Tai – stebuklas, kurį kiekvienai moteriai verta pajusti.
– Ar jau suplanuoti būsimieji darbai?
– Visomis jėgomis į darbus grįšiu po Naujųjų metų. Jau dabar matau, kad tų darbų laukia daug, reiks tik sutrumpėjusioje paroje jiems rasti laiko (šypsosi). Kol kas, kai dainuoju namuose, mažoji klausosi, žinoma neilgai…
– Ar tenka pastebėti savo pačios tėvų elgesio atspindžių bendraujant su savo vaikais?
– Na, taip, juk todėl ir sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda… Iš tiesų, tikiu, jog aš auklėju savo mergaites kiek kitaip. Jos yra dvi, o man teko užaugti septynių vaikų šeimoje, kur ir drausmės, ir diržo prireikdavo. Galbūt mano tėvai ir sakytų, jog aš jas per daug lepinu. Svarbiausia man – stengtis daug kalbėtis, ypač dabar su vyresniąja. Jai jau 14 metų, ir reikia bendrauti kaip su suaugusiu žmogumi.
– O kaip ji sutaria su jaunesniąja sese?
– Diana iš tiesų jos labai laukė. Dar maža būdama klausdavo, kada mes jai „sesę nupirksim”, ir vyresnė vis tuo domėjosi. Kuomet pranešėm, kad iš tikrųjų tuoj turės tikrą sesę, pirmiausia pasakė: „Nejuokaukite taip žiauriai”… Iš pradžių negalėjo patikėti, vos neapsiverkė iš džiaugsmo, jog dabar nebebus viena.
Aš pati nepatyriau, ką reiškia būti vienam, bet tikiu, jog turėtų būti labai sunku. Aš pati, kai tik pasijaučiu blogai, iš karto skambinu sesei, broliui… Taip, vienam būti sunku, tad štai, dabar jos jau dviese.
– O gal ir trise bus?
Kaip bus – taip. Kartais susimąstau, kad tuoj amžius nebeleis, bet ir mano mama manęs vėlai susilaukė. Draugai, pamenu, vis klausdavo, ar nebūčiau norėjusi, kad mano tėvai būtų buvę jaunesni. Gal, bet skųstis negaliu, juk visiems duota skirtingai. Kol kas yra labai džiugu, nes mūsų mergytė buvo planuota ir labai laukta.
Ačiū už pokalbį!
Jau šį rudenį Kongresų rūmuose Vilniuje bus galima išvysti geriausius Vilnius City Opera spektaklius: Visos jos Tokios”, “Svynis Todas” ir “Manon Lesko”.
Fotogalerijoje kviečiame pasižiūrėti sustabdytas operos solistės Joanos Gedmintaitės akimirkas scenoje.
